S. Nėries memorialinio muziejaus fonde saugomas laiškas, rašytas ant beržo tošies. Šį laišką muziejui padovanojo Antanas Kniūkšta, knygų leidėjas, prieš karą vadovavęs leidyklai „Sakalas“, padėjęs ne vienam jaunam rašytojui, išleidęs ir Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinius „Pėdos Smėly“, „Per lūžtantį ledą“, „Diemedžiu žydėsiu“.
Leidėjui, tuo laiku buvusiam tremtyje, Vorkutoje, šį laišką 1950 m. atsiuntė tremtinė M. Cibulskytė-Adamonienė iš Krasnojarsko Novostroikos, sveikindama Naujųjų metų proga. Tremtiniai tuo laiku negalėdavo gauti popieriaus, tad norėdami parašyti laišką, naudodavo beržo tošį. Laiške užrašytas Salomėjos Nėries eilėraštis „Parneški, juodas varne, žinią / Į mano gimtinius namus...“ iš tuo metu dar nespausdinto rinkinio „Prie didelio kelio“. Eilėraštis publikuotas 1994 m.
 
„PARNEŠKI, JUODAS VARNE, ŽINIĄ
 Į MANO GIMTINIUS NAMUS...“
 
Jei aš nesugrįžčiau,
jei likčiau gulėti
toj žemėj derlingoj
šaltoj, svetimoj...
 
Kodėl aš ne rykštė,
linguojanti vėtroj,
ar Nemuno žvirgždas
gelmių sutemoj?
 
Kuo nori, ten būčiau:
pakopa prie slenksčio,—
tegu mano veidą
bedildo kančia.
 
Nameliai namučiai,
aš jums nusilenkčiau
kaip elgeta eidams
pro šalį vogčia.
 
Jei niekad negrįžtau...
ir mano kapelio
suminto bedalio
draugai čia nerastų,—
 
per gūdųjį mišką,
per svetimą šalį
tu skriski, dainele,
į mylimą kraštą!
 
Penza, 1941.X.19

Parengė S. Nėries memorialinio muziejaus vedėja Ina Aleksaitienė