1940-ųjų metų sovietų okupacija daug nerimo sukėlė ir poeto Bernardo Brazdžionio šeimai. Slėgė pirmoji trėmimų banga, namuose buvo atlikta krata, jie žinojo, jog yra sekami – rytais matydavo ant sniego aplink namelį svetimas pėdas, tačiau pirmąją okupaciją išgyveno, išsislapstė.
Tačiau 1944 m., supratę, jog grįžtanti Raudonoji armija reiškia naują okupaciją, pajuto šeimai gresiantį pavojų. Kurį laiką dar glaudėsi Maironio namuose, B. Brazdžionio vadovaujamame muziejuje. Tačiau liepos mėnesį visa šeima pasitraukė į Vakarus.
L. Peleckis-Kaktavičius savo knygoje „Bernardas Brazdžionis“, išleistoje 2014 m., publikuoja interviu, kuriame Brazdžionis sako: „Iš Lietuvos išvykome bėgdami nuo sunaikinimo, bet tas bėgimas buvo ne į gyvenimą, o į mirtį, nes Vokietijoje tebevyko karas, ant miestų ir ant žmonių galvų krito bombos. <...> Bet, sakėme, geriau būti bombų užmuštam, geriau čia po atviru dangum mirti, negu pasilikti prievartai, smurtui, kančiai...“
Iš Kauno iki Kulautuvos plaukė garlaiviu, link Kybartų važiavo sunkvežimiais. Kiršuose, netoli pasienio, buvo poeto Kazio Bradūno tėviškė. Ten apsistojo pas K. Bradūno tėvus kartu su rašytoju Česlovu Grincevičiumi, ekonomistu Juozu Leimonu, tautotyrininku Antanu Mažiuliu. Artėjant frontui, pasikinkę 4 arklius, keliavo į Rytprūsius.
Pasienyje Brazdžionių šeimai teko išsiskirti. Grace (Austrijoje) gyveno J. Leimono sesuo, todėl B. Brazdžionis ir J. Leimonas žmonas su vaikais išsiuntė ta kryptimi, o patys liko laukti, nežinodami – reiks trauktis ar ne.  Išsiskyrimą liudija maža rankraštinė knygelė „Svetimi kalnai“, kurioje yra B. Brazdžionio įrašas: „Mano brangiajai Aldonėlei – Duok Dieve vėl visiems laimingai susitikti / Bernardas / 44.7.19“. Suprantama, eilėraščiai į knygelę buvo surašyti vėliau, jau klajojant Austrijos ir Vokietijos keliais.
Aldona Brazdžionienė su trimis mažais vaikais prekiniais vagonais buvo išvežti į Vakarus ir apgyvendinti pereinamajame lageryje (durchgangslager), o Bernardas buvo paimtas apkasų kasti.
Tačiau po trijų dienų, liepos 22-ąją, Virbalyje B. Brazdžioniui buvo išduota medicininė pažyma, kad jis darbui netinkamas. Beje, šios pažymos pavyzdį ant dukrai Saulei skirtų vaistų recepto savo ranka yra parašęs pats poetas, tad gydytojui Gustavui Kubatui ją teko tik perrašyti. Šiandieną galime tik spėlioti, kaip pavyko B. Brazdžioniui šią pažymą gauti...
Nusipirkęs bilietą į Gracą, po dešimties dienų, liepos 31-ąją, išvyko traukiniu iš Eitkūnų (Eydtkau). [Šiuo metu Eitkūnai yra Černyševskis, miestas Rusijos teritorijoje, šalia kelio Kybartai – Nesterovas]. Tai buvo pirmieji vartai, atvėrę Bernardui Brazdžioniui kelią į laisvą, tačiau tuo metu labai nesaugų pasaulį...
 

Parengė B. Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė