Lietuvių prozininko, poeto, politinio veikėjo Kazio Borutos (1905–1965) fonde į akis krenta tvirti, masyvūs, gerokai apdėvėti batai. Juos nagingasis būsimasis rašytojas pasidirbino prieš vykdamas į mokslus iš gimtinės – Liudvinavo valsčiaus. Nuo 1918 m. mokėsi Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje, vėliau – Marijampolės mokytojų seminarijoje, kur aktyviai dalyvavo aušrininkų veikloje. Batai padaryti pagal miestietišką ano meto madą: storos rudos odos, su liežuviais, per kuriuos perverti odiniai dirželiai, prisegami prie šonų geltono metalo sagtelėmis. Vien tik padai kaimiški, išskobti iš medžio, nudažyti juodais dažais. Kad nekaukšėtų, pakalti juoda guma. Tokie medpadžiai anuo metu nieko nestebino: daug gabių jaunuolių kaimiečių tokiais vaikščiojo miesto mokyklų koridoriais, godžiai semdamiesi mokslo žinių. Į mokslus rašytoją lydėjo ir smarkiai aptrintas juodo kartono lagaminas „Lehna–Valker“ su žalvariniais apkaustais. Šie itin apdėvėti, vėtyti ir mėtyti daiktai tarsi byloja apie nenustygstantį, veržlų rašytojo būdą.
Auksarankis K. Boruta pasigamino visą baldų komplektą (knygų spintą ir lentynas, rašomąjį stalą, etažerę, apvalų stalelį, kelias kėdes, sekreterą, telefono staliuką ir kt. ), skrynelių, įsirėmindavo paveikslus ir reprodukcijas. Visi šie eksponatai saugomi fonduose.
Batus muziejui padovanojo rašytojo dukra E. Borutaitė-Makariūnienė 1987 m.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė