Jono Graičiūno (1903–1994) fonde aptinkame žavią, vasaros atostogomis dvelkiančią nuotrauką su išsamiu poeto aprašu kitoje jos pusėje: „1937.08.25 d. Birštono pilnutėlėj Kurhauzo salėje atšventėme dailin. Kazio Šimonio 50 m. jubil., kurio metu Aug. Gricius padarė pranešimą apie K. Šimonio kūrybą, Kauno operos žymiausios solistės – Vincė Januškaitė-Zaunienė ir Aleksandra Staškevičiūtė padainavo po kelias dainas ir arijas iš operų, o aš (tarp jų) paskaičiau kelis savo eilėraščius. 08.26 d. po pietų kurorto direkt. daktaras Matulionis motorine valtim pavežiojo po Nemuną. Rašytoja Ieva Simonaitytė su žmona Kamile parėjo į sanatoriją, mes likom dar valandėlei pasėdėti ant rąsto prie Nemuno. Iš kairės: 1 – dailin. Kazys Šimonis, 2 – Jonas Graičiūnas, 3 – dr. Dovas Zaunius (buvęs Lietuvos užsienių reik. ministras), 4 – jo žmona Vincė Januškaitė-Zaunienė ir 5 – Aleksandra Staškevičiūtė. Fotografavo „Eltos“ fotogr. J. Bačkaitis. Jonas Graičiūnas“.
Matome vasariškai apsirengusius, įdomiu rakursu nufotografuotus jubiliejaus dalyvius. Pirmosios ant ilgo rąsto sėdi žaviosios teatro primadonos, vilkinčios šviesias retro stiliaus sukneles, toliau – vienmarškiniai vyriškiai ir paskutinis – žymusis tapytojas, grafikas ir poetas Kazys Šimonis (1887–1978), kostiumuotas, su aukšta elegantiška skrybėle, rankose laikantis lazdelę (prieškario metais Birštono kurorto vizitine kortele tapo laibos, tik šio krašto meistrų gaminamos lazdelės). Po nuotrauka mėlynu tušinuku užrašyta: „Birštone prie Nemuno 1937.08.26 d.“
Birštoną buvo itin pamėgusi prieškario Laikinosios sostinės inteligentija. Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, vienas aktyviausių šio kurorto poilsiautojų ir populiarintojų, susižavėjęs rašė: „Burtininkė gamta Nemuną čia suraizgė kilpomis, viena labai didele, kitomis mažomis, iškeldama upės skardžius tai iš vienos, tai iš antros pusės. Trijų dešimtų sieksnių skardžiai, stati, negailestingai upelių sukapoti, sudarinėja tiesiog pasakingas „skiauteris“ ir piliakalnius. <...> Ir Birštone būta net trijų tokių piliakalnių: pačiame parke jau žinomasis istorinis Vytauto piliakalnis, iš po kurio gausiai trykšta taip pat jau gana plačiai žinomas mineralinis vanduo gerti ir maudytis; antrapus prieniškės kilpos mitologinis Kerniaus piliakalnis, ties Kernuvėmis (Kiernowo) jau baigiąs susmukti į Nemuną, ir birštoniškėje kilpoje populiariausias žmonėse Paverknių piliakalnis. <...> Tais birštonais, destis šaltiniais, esama pasriuvusios visos pakalnės dešiniajame Nemuno krante. Šaltiniai muša net aukštai iš kalno; tai geriamojo, labai tyro, tvirto ir skanaus vandens; muša pusėje pakalnės, muša net pačiame Nemuno vandenyje ir aiškiai pasirodo upės vandeniui nusekus. Jie visi sūrūs, geltonai nudažo marškones.
Birštonas taip pat lietuvio širdį pas save vadina, nes čia daug yra žymių vietų; čia istorikas – archeologas gali sau medžiagą rasti, ilgai kasinėti ir rinkti mūsų praeities liekanas; čia Vytauto pilis, būta medžioklės rūmų, gyventa didžių Lietuvos kunigaikščių.“ (Vaižgantas. „Birštono patogumai ir įdomumai“. Raštai, Vilnius: 1994–2002. T.1.)
K. Šimonis 1938 m. nutapė dekoratyvinį pano Birštono svetainei (deja, jis neišliko). Nuotrauką muziejus 1982 m. įsigijo iš poeto J. Graičiūno.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė