Turėtume švęsti vaikų poeto Kosto Kubilinsko gimtadienį. Bet nešvęsime. Bent jau garsiai ir viešai. Nes, nors kūrybą buvo pasirinkęs aukščiausiu tikslu, savo gyvenimą (net ir po mirties) pavertė pragaru, pasirinkęs išdavystę...
Talentingas, jautrus eiliuotojas iš Dievo malonės, norintis tik ramiai kurti vaikams rašytojas už tai sumoka dižiulę kainą – tampa savo poetinio talento įkaitu. 1946 m. poetas K. Kubilinskas yra užverbuojamas sovietinio saugumo (slapyvardis „Varnas“), rašo laišką LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, išsideri, kad mainais už sėkmingą bendradarbiavimą su MGB jam bus leista grįžti į universitetą, dirbti rašytoju, gauti materialią paramą. Ir panašiu metu, kiek vėlėliau, sutinka tapti Lietuvos partizanų štabo ryšininku, leidžia spausdinti savo eilėraščius jų spaudoje...
Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomas 1947 vasario 13 dieną poeto Kosto Kubilinsko ranka rašytas trumpas laiškelis-testamentas, labai susijęs su tragišku ne tik jam, bet ir visai Lietuvai laikotarpiu:
 
„Ypatingu beprasmio žuvimo atveju, koks dabartinėse apystovose kiekvienu metu galimas, vienintėlę savo gyvenimo viltį – poeziją pervedu nuoširdžiausio mano nelaimės draugo – Broniaus Jauniškio – žinion. / parašas / 1947. II. 13. / Vilnius“.
 
Ar tai buvo apsidraudimas nujaučiant galimą savo baigtį?
Labai koncentruotame laiškelio turinyje, tame vieninteliame sakinyje – tarp eilučių – galima įskaityti daug ką... Sudėtingą poeto gyvenimo tarpsnį, galimos beprasmės žūties pojūtį, norą išsaugoti „vienintelę savo gyvenimo viltį“ – poeziją, pasitikėjimą vieninteliu nuoširdžiu žmogumi, „nelaimės“ draugu – B. Jauniškiu, lyg testamentu jo žinion perduodant („pervedant“) savo kūrybą.
Ar tai bent kiek pateisina tai, kas įvyko po poros metų, 1949 m. kovo 7 d., kai kartu su kitu MGB agentu Adolfu Skinkiu (slapyvardis „Rytas“) Kalesninkų miške K. Kubilinskas nušovė miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labėną-Kariūną, išdavė žinomas partizanų slėptuves ir taip pražudė dar penkiolika partizanų?
Turbūt ne. Išteisinimo nėra. Gal tik padeda suprasti, koks sunkus ir sudėtingas buvo metas, kokius nepakeliamai sunkius išbandymus lemtis siuntė net tiems, kurie širdyje, rodos, teturėjo vieną norą, vieną viltį – dievo įkvėptą kibirkštėlę – kurti. Ir dar ne bet ką – poeziją, ir ne bet kam – tik vaikams.
„Mano batai buvo du“, „Eglutė skarota, eglutė žalia...“ –  eilėraščiai, kuriuos atmintinai moka mažas ir didelis, jaunas ir senas, dar ilgai mokės ir deklamuos, net nežinodami, kas šių eilučių autorius. Ir kokiomis aplinkybėmis, su kokiu akmeniu po kaklu jie buvo sukurti skaudžiame pokario laike...
 

Parengė Vaikų literatūros muziejaus muziejininkė Vilma Petrikienė