Literatūros kritikas Vytautas Aleksandras Jonynas poetą Henriką Radauską apibūdino kaip „Poetą iš Dievo malonės“. Jam gyvam esant išėjo keturios poezijos knygos: Fontanas (1935); Strėlė danguje (1950); Žiemos daina (1955); Eilėraščiai (1965). Pomirtinę poezijos knygą Eilėraščiai 1965–1970 (1978) sudarė, parengė ir išleido jo draugai A. Nyka-Niliūnas, Jurgis Blekaitis ir Vytautas Saulius.
H. Radausko poetinė drobėje pulsuoja kultūros istorijos ženklai: minimi mėgiamiausių dailininkų ir kompozitorių vardai, žaižaruoja atkurti paveikslų fragmentai, virtuoziškai įpinami muzikiniai elementai... Sudėtingomis gyvenimo sąlygomis, pilkoje išeivio kasdienybėje Vokietijoje ar po sunkaus fizinio darbo Čikagoje jis lankė muziejus, teatrus, koncertus, bibliotekas, ieškodamas sielai atgaivos. Menas – tarsi duona ir vanduo, be kurių negalėjo gyventi. Laiške A. Nykai-Niliūnui iš Čikagos rašė: „Kai dėl „kultūrinių parengimų“, tai jų čia būna labai daug: puikios parodos, kurių nė vienos nepraleidžiam (po poros dienų atidaroma turtinga japonų vyriausybės organizuota tapybos ir skulptūros paroda), geriausių pasaulio muzikų koncertai (jų neaplankom nė mažos dalies)... O Čikagos Art Institute yra labai turtingas Renoiro, Degas, Cézanne‘o, Toulouse-Lautreco, Monet ir kt. man artimiausių dailininkų paveikslais.“ (1953 09 13) A. Nyka-Niliūnas pakrikštijo jį „menų alkoholiku“, nes „poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo“. Šis pasaulis teikė įkvėpimo ir jėgų būti toli nuo savo gimtosios žemės, būti toli, nuo sunkios gyvenimo realybės.
H. Radausko rinkinyje esančios archyvalijos liudija apie jo aistrą – rinkti, pirkti, kolekcionuoti meno kūrinius. Daugiausia jų buvo įsigyta dirbant Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Lankytasi aukcionuose, antikvariatuose, parsivežta iš darbinių kelionių po Europą. Kartu su žmona Vera Sotnikovaite kūrė „savo žemę“. Laiške bičiuliui poetui Ivar Ivaskui rašė: „Butas tapo – jei taip galima pasakyti – savos rūšies mažu muziejumi. Reikia pripažinti, kad šiek tiek perkrautas: septynios vazos ir penkios ant sienos kabinamos lėkštės – tai gal kiek ir daugoka. Be to, dar porceliano – „Screen“, japoniškos graviūros. Kasiulio litografijos, šuo-drakonas Fo, drožinėtos figūros, Lietuvos žemėlapis iš Amsterdamo (jam jau  350 metų). Jau aplankėme kelis vietinius antikvariatus. Net tokie kuklūs daiktai, kaip mūsiškiai, čia 200–300 procentų brangesni.“ (1963 06 28)
Nuotraukose galime matyti H. Radauską savo bute Vašingtone prie įstabių meno kūrinių. Dalis jų yra parvežta į Maironio namus ir bus eksponuota mūsų ekspozicijose. Išskirti norėčiau itin vertingą jo įsigytą ir brangintą kartografijos retenybę – žemėlapį „Magni Ducatus Lithuaniae Caeterarumque Regionum III Adiacentium Exacta Descriptio“ („Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jai gretimų sričių tikslus aprašas“). Jį sudarė ir parengė valstybės karinis veikėjas, kartografas, filantropas, didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) Nesvyžiuje, Lietuvoje. Žemėlapis buvo graviruotas ir išleistas Amsterdame, V. J. Blau leidykloje, 1613 m. Tai vienas tiksliausių anuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapių, atspindėjusių to laikotarpio politinę, socialinę valstybės sanklodą, jos santykius su gretimomis valstybėmis. M. K. Radvilos 1613 m. žemėlapis yra vienas reikšmingiausių Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų, svarbus Europos kartografijai. Žemėlapio įrašas lotynų kalba liudija, kad žemėlapis išleistas M. K. Radvilos Našlaitėlio (lot. Nicolaus Christophorus Radzivilus) rūpestingu darbu ir lėšomis. Tai pirmas Lietuvos žemėlapis, sudarytas remiantis LDK teritorijos matavimais ir atitikęs aukščiausius to meto kartografijos reikalavimus, jame nubraižytas herbas Vytis. Šis žemėlapis laikomas vienu geriausių renesanso kartografinių kūrinių. Lietuvai tai vienas epochinių kūrinių, ypatingas kultūros paminklas. H. Radauskas džiaugėsi įsigijęs veną iš puikių šio žemėlapių kopijų.
                              

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė