Fotografijoje – Šančių gimnazijos mokiniai ir pedagogai. Joje matome ir būsimąją poetę – Janiną Degutytę (1928–1990). Pirmiausia mokyklą J. Degutytei yra tekę lankyti Telšiuose, ją tėvas Stasys Degutis nuvedė pas nepaprastai gerą žmogų – mokytoją Adomavičienę. Tai ir pradėjau mokytis. Eidavau kasdien, kai pavykdavo ištrūkti iš namų. Kai ateidavau, ji pirmiausia mane pamaitindavo, o pasibaigus pamokoms, žaisdavau su jos dvynukais – mergyte ir berniuku, kurie buvo 4-5 metų ir prie manęs labai prisirišę.
Kaune Šančių gimnazijoje J. Degutytė taip pat sutiko puikių pedagogų. Jie suprato ir globojo Janiną. Labai daug šilumos ir gerumo Janinai davė mokytoja Antanina Dragūnaitė. Ji – G. Petkevičaitės-Bitės auklėtinė. J. Degutytė visą gyvenimą šviesiai prisiminė šią pedagogę.
1939 / 1940 metai. Šančiai. Fotografijoje – mokytojai (žodis, pabrauktas vingiuota linija). Kun. Vaitelis, Koncaitienė, atstov. Kaušakys, auk. Sodaitienė, vedėjas Riautas, ats. Švelnikienė, mok. Pavalkienė (rusų k.). V skyr. pabaigoj mokslo metų 1939 / 1940m. Antroje fotografijos pusėje rašyta pieštuku, todėl perskaityti gana sunku, raštas išblukęs.
Joje mokiniai ir iš V skyriaus. Surašytos tik pavardės. Nuo viršaus žemyn surašyta: Penkaitis, Mozuraitis, Vilčinskas, Zinkevičius, Mažeika, Paplauskas, Vaicekauskas, Orentas, Paragis, Vetrenkovas Jankauskas, Liaugminas, Vilčinskas, Degutytė, Jakimavičiūtė, Dzikavičiūtė, Maščinskaitė, Petkevičiūtė, Daugėlytė, Deinytė.
Kitoje vietoje surašytos šios gimnazistų pavardės: Stonytė, Martuzevičiūtė, Rimkaitė, Mikalauskaitė, Vasiliauskaitė (ši pavardė nubraukta), Vosyliūtė, Tikniūtė, Baršytė, Velečkaitė, Tamašauskaitė, Norkaitė, Subočiūtė, Varonaitė, Kelbauskas, Babarikinas, Skardinskaitė, Selelionis, Goberis, Valiušytė, Pilipavičius, Zdanavičius. Dešinėje apačioj dar yra įrašas „nėra Sužiedėlio“.
Janina Degutytė stovi ketvirtoje eilėje iš dešinės trečia. Vargo vaikas. Liūdnos akys, neišsimiegojusi, alkana... Janina nuo aštuonerių devynerių metų nuolat galvojo apie savižudybę. Tik buvo gaila tėvo. Įsivaizdavau, kaip jis verks – ir pastovėjusi ant lieptelio, pasižiūrėjusi į juodą išganingą griovio (gilaus) vandenį, vėl eidavau pirmyn su portfeliu, pilnu vyno ar alaus butelių. Baisus būdavo tas kelias namo. Ko aš neprigalvodavau! Ir mintys būdavo visai ne vaikiškos. Kaip viską nuslėpti nuo tėvo ir senelės, ką daryt, kad nenorėčiau miego (šitom dienom motina neleisdavo man užmigti: gal baimės jausmas ją persekiojo? Jei prisnūsdavau, tai tik ant kilimo prabilus, ir tuojau pat pažadindavo žnaibymas (jeigu ji dar paeidavo ar pašliauždavo). Mušti mane kažkodėl nesiryžo, tik žnaibė.
Janinai Degutytei teko sunki našta. Baisiausia, kad jos vargai prasidėjo dar visai mažai esant, kai mirė tėvas. Tėvas Stasys Degutis, statybos technikas, dažnai išvykdavo į komandiruotes. Eilėraštyje „Žemaitija“ (Tėvas) iš rinkinio „Purpuru atsivėrusi“ poetė rašė žaliai kalvota, mąsli / Žemaičių žeme, nušvitusi / tada dar nepažįstamom gėlėm, / atleisk, / kad įėjai į mane skausmu. / Luokė, Seda, Plungė, Skuodas, Nevarėnai – / man skamba kaip slaptažodžiai, / kurie pasiimdavo tėvą. / Patvory, tarp erškėtrožės ir jazminų krūmo, / valandų valandas skaičiuodavau nuotolį / tarp tėvo ir savęs, / Jis vis ilgėjo, ilgėjo, ilgėjo, / kol žemė tapdavo klampi kaip liūnas.
O namuose gerdavo motina. Ji gerdavo iki sąmonės netekimo, kol nukrisdavo. Jei ant plikų grindų, aš tempdavau iki kilimo, bandydavau po galva pakišti pagalvėlę. Janinai teko patirti visai nevaikiškų išgyvenimų. Aštuonerių devynerių metų nuolat galvojau apie savižudybę. Tik buvo gaila tėvo. Įsivaizdavau, kaip jis verks – ir pastovėjusi ant lieptelio, pažiūrėjusi į juodą išganingą griovio (gilaus) vandenį, vėl eidavau pirmyn su portfeliu, pilnu vyno ir ar alaus butelių. Baisus būdavo tas kelias namo. Ko aš neprigalvodavau! Ir mintys būdavo visai ne vaikiškos. Kaip viską nuslėpti nuo tėvo ir senelės, ką daryt, kad nenorėčiau miego (šitom dienom motina neleisdavo man užmigti: gal baimės jausmas ją persekiojo? Jei prisnūsdavau, tai tik ant kilimo prigulus, ir tuojau pat pažadindavo žnaibymas (jeigu ji dar paeidavo ar pašliauždavo).
Vos išgėrus joje prasiverždavo neapykanta man, kurios aš niekaip nesuvokdavau – kodėl? Juk taip mylėjau ją ir nieko blogo jai nepadariau. Ji grasindavo, kad tėvui nieko nesakyčiau, bet aš ir taip nieko nesakiau, kad neskaudinčiau jo (žinojau, kad mane myli). Ir ne tik dėl to. Tiesiog aš nerasdavau žodžių nupasakoti, kas dedasi namie, kai jo nėra. Man baisu buvo tai paversti žodžiais – atrodė, kad viską pakartoji dar kartą.
Jos agresyvumas buvo nepaprastas. Kartais mudviem su tėvu tekdavo nakčiai išeiti į viešbutį (tada mes gyvenom Telšiuose). Atsimenu, kaip vieną naktį jis verkė... Yra dalykų, kurių neišplėši iš atminties. Jis ją taip mylėjo. O ji niekada žodžių (kur ten žodžių! – baisių prakeiksmų) nevyniojo į vatą...
Kai Janinos tėvas sumanė skirtis, dukra verkė, kad tik jis to nedarytų. Motina grasindavo, jei Janiną globos senelė, tai ji nusižudys ir bus kalta dukra. Taip pat nusižudys, jeigu kam nors prasitarsiu apie tai. Man beliko tyla ir ašaros, kai niekas nemato.
Janinai būdavo labai skaudu, kai motina tėvą vadindavo mužiku, šnekėdavo, kad jis nereikalingas, reikalingi tik jo pinigai. Motina kalbėjo lenkiškai, Šančių žargonu ir jautė didelę neapykantą lietuvių kalbai. Aš kalbėjau su ja jos kalba, o su tėvu lietuviškai. Tai irgi, be abejonės, buvo neapykantos priežastis. Bet man lietuvių kalba buvo tokia brangi ir šventa, kad mes dažnai bardavomės dėl jos. Galėdavau pakęsti, kai plūsta mane, bet kai niekindavo tėvą ir lietuvių kalbą – negalėdavau nutylėti.
„Nebaigtoje autobiografijoje“ J. Degutytė rašė, kad buvo nuolatos neišsimiegojusi, nervinga. Pamokų namie niekad neruošiau. Mokiausi vidutiniškai. Bet metams bėgant daugiau įgavau proto – būdavau pas senelę ar mokyklos skaitykloje. Iki uždarydavo. Skaityti be galo mėgau. Iš pradžių pasakas ir eilėraščius, paskui visą nuotykių literatūrą apie indėnus, W. Scottą, knygas apie keliones. Baigusi pradžios mokyklą, buvau perskaičius beveik visą lietuvių klasiką. Gimnazijos pirmose klasėse jau skaičiau V. Hugo, L. Tolstojų, Dostojevskį, prancūzus ir skandinavus, kuriuos iki šiol labai gerbiu.
Gimnazijoje J. Degutytė pradėjo rašyti. Priešpaskutinėj ar paskutinėj klasėj istorijos mokytojas skyrė uždavinį – kovo 8-osios proga ką nors parašyti (galima ir eilėraštį, pridūrė jis, žvilgtelėjęs į mane). Viena klasėje atnešti eilėraštį kaip namų darbą aš varžiausi, padaviau prozos puslapį. Tačiau paskaitęs jis pasakė, kad tai poezija, ir dar daugiau ko man palinkėjo ir išpranašavo. O pasakė tokiu rimtu tonu, rodydamas tokį pasitikėjimą mano jėgomis, kad mane sujaudino ir sutvirtino.
Atsirado puikių pedagogų, kurie suprato, kodėl Janina neišsimiegojusi, kodėl neparuoštos pamokos. Atsimenu daug širdingų mokytojų. Dėl tų nelemtų materialinių sąlygų labai praleidinėjau pamokas (be to, sirgau dažnai), nes teko visokiais būdais uždarbiauti (korepeticijos, virimas, meilės laiškų rašymas ir nešiojimas... šiandien juokas, o tada – duonos kąsnis). Bet mokytojai mane suprato, ir aš dėkinga jiems. Kai negalėdavau atsakinėti – neatsakinėdavau, kai reikėdavo išeiti iš vienos ar kelių pamokų – taip pat išleisdavo. Ypač auklėtoja mane globojo, žinodama mano situaciją.
Mokytojo motyvas atsirado ir J. Degutytės kūryboje. Klampoju. Sniegas tirpsta. Sidabro putos iki kelių. / Ir iki kelių – džiaugsmo ir gėlos. / Vaikų sąsiuviniai. Nuo jų tik rankos gelia. / Širdis pilna sidabro ir tylos. / Žinau, kad bus klaidų, mažų ir didelių. / Daug puslapių paliks raudonai pribraukytų. / Kad neplasnotų nieks nei vanagu, nei drugeliu, / Kad nepataisomų klaidų paskui nepadarytų! Kad nepaliktų žemė – kaip teisėjas – Ir išeito gyvenimo neperbrauktų raudonai...
Pati J. Degutytė irgi trumpai dirbo mokytoja. Nemenčinėje lenkus mokė lietuvių ir rusų, o rusų klasėse turėjo lietuvių ir vokiečių kalbų pamokų. Vaikų namuose teko dėstyti rusų kalbą. Labai vargino suprastėjusi sveikata, širdies priepuoliai buvo dažni. J. Degutytė labai šviesiai visą gyvenimą prisiminė mokytojavimo metus Tauragėje, kur dirbo vakarinėje mokykloje. Buvo geri įdomūs žmonės – tie mano mokiniai. Miela buvo dirbti su jais. Kurį laiką susirašinėjau su keletu. Tebeatsimenu jų veidus, balsus ir charakterius.
Iš J. Degutytės gimnazistiškų metų Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas sąsiuvinis, kuriame būsimoji poetė persirašiusi poetų Maironio, P. Vaičiūno, Bern. Brazdžionio eilėraščius. Kelis puslapius iš jo galite pamatyti galerijoje.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė