tin retos ir įdomios nuotraukos saugomos išeivių rašytojos, mokytojos Danutės Lipčiūtės-Augienės rinkinyje. Vienoje jų ji užfiksuota su savo mama Kotryna Mačiulyte-Lipčiene, kitoje įamžinta su teta Marcele Mačiulyte. J. Mačiulio-Maironio sesers Kotrynos jauniausia dukra Danutė peržengė dėdės Maironio namų slenkstį Kaune būdama aštuonerių ir ilgai gyveno čia, apgaubta jo bei tetos Marcelės rūpesčio bei globos švelnia skraiste: ,,Aš viską puikiai prisimenu, buvau pilnateisė tų namų naikintoja, jis mokėjo už mokslą, leido gyventi savo pastogėje. Iš tikrųjų reikia stebėtis jo, o ypač tetos Marcelės kantrybe, kai kartais susėsdavome prie stalo nemažas būrys mokslus beeinančių triukšmadarių.“ Kiek daug gražių ir prasmingų akimirkų praleistų dėdės globoje, kiek daug išminties ir meilės iš jo patirta. Dėdės namuose gautos ir pirmosios bendravimo pamokos: įvairių švenčių metu buvo sodinama prie stalo su menininkais, valdžios vyrais, vyriausybės nariais, bažnyčios hierarchais. Mokėsi „Aušros“ gimnazijoje, studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete, gavusi stipendiją gilino žinias Sorbonoje. Dėdės dėka padėti kertiniai akmenys – meilė Tėvynei Lietuvai, lietuviškam žodžiui, tiesai, dorai – tapo jos gyvenimo pamatu.
1944-ųjų istorinės pervartos nubloškė į Vokietiją, vėliau – į JAV. Gyvenimas nelepino, dirbo sunkius fizinius darbus, kaip ir jos vyras dailininkas Paulius Augius-Augustinavičius. Tačiau abu svetimoje žemėje puoselėjo lietuvybę. Danutė bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Laisvą nuo darbų valandėlę kūrė eilėraščius, prozos vaizdelius, pasakas. Atskiromis knygomis išėjo: „Močiutės dovanėlė“ – abėcėlė (1976), „Močiutės pasakos“ (1985), „Eilėraščiai“ (1992). Parašyta nemažai poemėlių, eiliuotų pjesių vaikams, kurios neišleistos, tačiau buvo vaidinamos išeivijoje: „Užburti vaikai“, „Velykos“, „Kalėdų žvaigždė“, „Meškos mokykla“ ir kt.
Iki šių dienų Danutės širdyje pulsuoja meilė Brangiausiam Žmogui – dėdei: „Maironis iškyla mano mintyse lyg toji daina, kurią girdim, kurią išmokstam ir dainuojam, net nežinodami ir nesiklausinėdami kas ją parašė, tai lyg vargonų muzika, kelianti nešanti mus aukštybėsna, liūliuojanti ir raminanti, tai jo giliai iškentėta pranašiška lyra, kalbanti tiesiai lietuviui į širdį. Tai jo kūrybiškoji galia, kuri pavergia ir užvaldo. Tos šviesos persunktas Maironio asmuo net labiausiai geliančioje asmenybėje, net šalčiausiame abejingume išlieka visad aukštumoje...“

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė