Bronius Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Pervalkų kaime netoli Pasvalio. Mokėsi pradžios mokykloje Suoste, vėliau Biržų gimnazijoje. Šioje gimnazijoje buvo stiprūs lituanistai, puikūs mokytojai. Gimnazijos literatų vakaruose B. Krivickas skaitė savo kūrybą. Aktyviausi gimnazijos literatai – Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius, Mamertas Indriliūnas. Jie priklausė ir ateitininkų organizacijai. Literatūrologas V. Gasiliūnas savo parengtos knygos „Broniaus Krivicko raštai“ įvadiniame straipsnyje „Laikų griūty“ rašo, kad Biržų literatai buvę labai stiprūs, dalyvaudavo literatūros vakaruose, biržiečių leidžiamame „Literate“ kūrybą spausdino Vytautas Mačernis, Kazys Bradūnas, Julija Švabaitė, Pranutė Aukštikalnytė. B. Krivickas yra laimėjęs pirmąją premiją rašinių konkurse – 30 litų. Vėliau įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros bei prancūzų kalbos.
Dalyvavo „Šatrijos“ meno kuopos veikloje, bendravo su literatais, kurie vėliau pavadinti žemininkais. Tai – Mamertas Indriliūnas, Paulius Jurkus, Eugenijus Matuzevičius, Alfonsas Čipkus (Nyka-Niliūnas), Vytautas Mačernis, Kazys Bradūnas, Pranutė Aukštikalnytė, Henrikas Nagys, Leonas Švedas ir kiti. Poetas H. Nagys prisimena, kad Bronius buvęs „toks jau gana rūstus, dramatiškas ir labai intensyvus žmogus. <...> Kai jisai ką nors teigdavo arba neigdavo, arba bandydavo paaiškint, visada jautei, kad tuose žodžiuose Krivickas visas – su visu kūnu ir dūšia.“
Studijas B. Krivickas tęsė Vilniaus universitete, dalyvavo V. Mykolaičio-Putino globojamoje „Šatrijos“ veikloje, B. Sruogos Teatro seminaruose. Poetas K. Bradūnas prisimena tas dienas: „Lengviau atsikvėpdavome tik prof. Vinco Mykolaičio-Putino globojamose literatūrinėse popietėse. Ten skaitydavome savo kūrybą, ją vertinome, dėl jos ginčydavomės. Tačiau visi būdavo lyg ir prikandę liežuvius, tai ir diskusijas kartais reikėdavo tiesiog kaip nors provokuoti. Indriliūnas ir Krivickas tokiais atvejais būdavo visa ko inspiratoriai. Publikai atrodydavo, kad jau kone kibsime vienas kitam į atlapus. Ir po tokios ugnies visi vėlgi nustebdavo, kai oponentai lyg niekur nieko, draugiškai susikabinę, nueidavome į ramią kavinukę Literatų gatvėje.“ V. Mykolaitis-Putinas džiaugėsi, kad yra talentingų poetų (tokiu laikė V. Mačernį) ir talentingų poezijos interpretatorių, turėdamas omenyje Bronių. V. Gasiliūnas, kuris geriausiai išmano B. Krivicko gyvenimą ir kūrybą, rašo: „Jei nebūtų 1943-iais uždarytas Vilniaus universitetas, visai tikėtina, kad būtų pasukęs į mokslus (kalbėta, esą prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, kurio vadovaujamas kaip diplominį darbą parašė pirmąją labai gerai įvertintą studiją apie Jono Aisčio poeziją, ketina jį pasirinkt savo asistentu). Bet viskas pasisuko kitaip.“
1944 m. B. Krivickas talkino „Kūrybos“ žurnalą redagavusiam J. Keliuočiui. Periodikoje paskelbė apsakymų. Lietuvoje labai trūko mokytojų, Bronius pradėjo mokytojauti Biržuose. Prisiminimuose teigiama, kad atėjęs į klasę „sėdosi prie stalo ir ramiai ėmė skaityti iš sąsiuvinio paskaitą apie Maironio lyriką, tarytum Vilniaus ar Kauno universiteto studentų auditorijai...“ Trumpai temokytojavo, truputį daugiau nei keturis mėnesius. Atsidūrė miške. B. Krivickas partizanams skaitydavo savo eilėraščius, prašydavo juos įvertinti. Atsiminimuose teigiama, kad jis buvęs kantrus ir geras. „Kai partizanai pradėdavo įtarti kurį nors žmogų, kad jis skundžia, tai Krivickas nueidavęs pas tą žmogų ir gražiuoju įrodinėdavęs, kad jokiu būdu negalima skųsti priešui savo tautiečių. Ir Krivicko geri žodžiai visada paveikdavę.“
1948-aisiais Suosto kunigas slapta sutuokė B. Krivicką su mokytoja Maryte Ziemelyte. Teko slapstytis, vėliau pasitraukė į Biržų girią. V. Gasiliūnas teigia, kad „1948–1949 metai buvo kūrybingiausi Broniui Krivickui. Šiuo laiku parašyta dauguma sonetų, išversta per 70 Goethės eilėraščių (1949 metais visas pasaulis minėjo didžiojo poeto 200-ąsias metines; ar nebus prasmingiausiai Lietuvoje kūrėją pagerbęs tik vėliais vakarais iš savo slėptuvės išlendantis partizanas?).“ Bronius daug skaitė, bunkeryje turėjo begalę knygų, intensyviai mokėsi kalbų. Kiti jį vadino „literatūros profesorium“. Žuvus jaunėliui broliui Juozui Krivickui, Bronius sukūrė eilėraštį „Niekad, niekados“, kuris, anot V. Gasiliūno, „pagal poetinę jėgą gretintinas tik su V. Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“. Tai pirmoji eilėraščio strofa:
Buvo saulė netoli laidos.
Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
Paspaudimas rankos jo tvirtos.
Ir toks liūdnas balsas nuojautos: Niekad, niekados
Jis daugiau tau rankos nepaduos.
Išsipildė mano mintys tos...
1952-ųjų rugsėjį Bronius Krivickas buvo išduotas. Žuvo nesulaukęs 33-ejų. Tik po metų partizanų B. Krivicko ir M. Blinkevičiaus palaikai buvo atkasti ir palaidoti Putiliškių kapinėse visai šalia tvoros. 1996-ųjų rugpjūtį ten pastatytas ir pašventintas paminklas.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje B. Krivicko fondas visai menkas. Keliose fotografijose matome Bronių gimnazistą, šatrijietį... Fonde saugomas keturių lapų rankraštis „Žmonijos istorija“, parašytas dailia rašysena, su Broniaus autografu...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė