Muziejuje, vertingame senų  antikvarinių rašomųjų mašinėlių rinkinyje, pilkos dirbtinės odos dėkle saugoma išskirtinė neįprastos formos vokiška šešiaženklė mašinėlė „Erika –5004“, skirta spausdinti Brailio raštu (aklieji skaito čiuopdami pirštais, rašo įspausdami specialiu rašikliu ar aklųjų rašomąja mašinėle specialiame popieriuje). Prie šios mašinėlės klavišų lietėsi poeto, rašytojo, kritiko, žymaus Lietuvos aklųjų draugijos kūrėjo Antano Jonyno (1923–1976) pirštai. Aptinkame ir daugiau rašymo Brailio raštu priemonių: pilką metalinę plokštelę, grifelį bei storo popieriaus sąsiuvinių su iškilių taškų raštu. Šie eksponatai byloja, kiek daug kruopštaus triūso įdėjo poetas, rašydamas savo knygas.  
Mesdamas iššūkį negailestingam likimui (šešiolikos metų nuo sunkios gripo komplikacijos apako), veiklus, ryžtingas jaunuolis pasirinko aktyvų gyvenimą, kovą prieš tamsą: „Nesu pikčiurna, / O tik maištininkas amžinas / Prieš tamsą, / Prieš savo naktį / Ir prieš tavo naktį.“ Kauno aklųjų institute išmoko Brailio rašto, susipažino su aklųjų švietimu. 1944 m. baigė Kauno mokytojų seminariją. Pokario metais studijavo Vilniaus universitete, Maksimo Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje. Nuo 1944 m. ėjo Lietuvos aklųjų draugijos pirmininko, vėliau – draugijos leidyklos direktoriaus pareigas. Neregių bendruomenėje išsiskyrė išprusimu, buvo tikras gerų darbų ir idėjų generatorius. Jam rūpėjo viskas: ir aklojo kasdienė buitis, ir švietimas, ir kultūros reikalai. Dirbo „Pergalės“, „Literatūros ir meno“, „Moksleivio“ redakcijose. Poetas ne kartą gretino savo gyvenimą su dvikamieniu beržu, kurio vienas kamienas – darbas Aklųjų draugijoje, kitas – rašytojo darbas. Jie – „dvyniai beržai, dvi atžalos, kurias išleido vienas kamienas – mano karšta ir nepasotinama meilė gyvenimui. Ir norėdamas aš negalėčiau atplėšti vienos kurios šių atžalų, lemtingai nesužalojęs savo prigimties.“
A. Jonyno plunksnai priklauso per 20 originalių knygų. Jis taip pat yra keliolikos knygų bendraautoris ar sudarytojas. Rašytojo kūryba buvo vertinama, yra gavęs įvairių premijų ir apdovanojimų.
Nuotraukose matome poetą besišypsantį, gyvybingą, kupiną optimizmo ir šilumos. Žmonės Antaną mylėjo už jautrumą, žmoniškumą ir moralinę nuostatą padėti kiekvienam. Jo buto durys visiems buvo atviros, o draugams buvo pasiruošęs atiduoti paskutinį švarką. „Jau trisdešimt metų esu aklas,– rašė A. Jonynas. –  Apie savo aklumą retai kada galvoju. Neturiu laiko. Nebent kas primena arba atsiduriu tokioje situacijoje, kada aklumas pats primena apie save: pasijuntu negalįs laisvai, savarankiškai judėti. Bet ir tokiais atvejais man nesunku paprašyti kitų žmonių pagalbos. Nesunku dėl to, kad žinau, jog ir pats niekam niekada neatsisakysiu padėti, jei tik galėsiu. Žmonės privalo visada, visur vienas kitam padėti. Tai turbūt pagrindinė gyvenimo taisyklė. <...> Pabrėžiu žodžius „kiekvienam“ ir „kiekvienu atveju“. Net tada, kai tas padėjimas gali turėti kokių nors nemalonių pasekmių tau pačiam.“ Rašytojo artimieji pasakojo, kad jų namuose nuolat lankydavosi įvairiausi žmonės, vis su reikalais, su rūpesčiais, besiprašantys pagalbos, jis iki paskutinių gyvenimo dienų daugiau rūpinosi kitais negu savimi. Antanas „žmogų vertino pagal tai, ar jis teisingas, doras ar geras“, nemėgo verkšlenimo, savęs gailėjimo, tuščio pasipūtimo. Jis labai atsakingai gilinosi į kiekvieno rašytojo reikalus, kantriai ieškojo talento trupinėlių, paskatino ne vieną jauną rašytoją kurti.
Aktorė Gražina Urbonaitė savo prisiminimuose rašo: „Šis poetas mano atmintyje liko tarsi „tamsus žiburėlis“, lyg ir nušvietęs, bet neatskleidęs asmenybės galimybių būti laisvam ir kūrybiškam pasaulyje, kurio realiai jis nemato. Taip, Antanas Jonynas, būdamas aklas („Aklas aš, aklas. / Bet saulės / Dar mano širdis nepamiršo, – / Jos neužgęstantį ilgesį / Visad krūtinėj nešuos.“ 1956 m.), visiškai laisvai ir kūrybiškai gyveno savo laikmečio kasdienybėje, realijose ir kultūroje. Dažnai grįžtu į tą pavasario rytą, tapusį man tikru individualiu „atradimu“ ir „išgyvenimu“, kai, eidama Antakalnio gatve, išvydau visai laisvai vieną (!) žingsniuojantį Poetą... Perbėgau į tą gatvės pusę, prisigretinau ir visiškai sutrikus „pilnu balsu“ paklausiau, kur gi jis einąs tokiu ankstyvu metu (negi klausi, kas vieną gatvėn išleido)... „Tai va, – sako, – einu pažiūrėti to prancūzų šedevro... visi tik apie jį ir šneka...“ Mat tuo metu „Neries“ kino teatre (Antakalnyje, netoli A. Jonyno namų) buvo rodomas fantastišką pasisekimą turėjęs Klodo Leliušo filmas „Vyras ir moteris“... Viešpatie! Nematantis žmogus eina žiūrėti filmo!.. Kitaip tariant, šis epizodas man ir dabar yra vienas tų, iš kurių silpnybės valandą galima pasisemti stiprybės. Arba dar daugiau – tiesiog mokytis gyventi nezirziant ir neinkščiant“ (Lietuvos aklųjų biblioteka, 2013).
 
Poezija yra
Mirtingos laimės
Nemirtingas mirksnis,
Gyvybės atgijimas
Ir žmogaus pasilikimas
Žmogumi
Net po mirties,
Po nupuolimo,
Po savęs atsižadėjimo,
Po sutryptų sapnų...
Tikėjimas žmogum
Ir didelio tikėjimo nešimas
Ateitin
Yra poezija.

(„Šį pavasarį“)
 
Mašinėlę ir kitus eksponatus muziejui dovanojo rašytojo žmona Stasė Jonynienė 1987 m.
 

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė