Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
rugsėjo
2019

PETRAS VAIČIŪNAS (1890–1959)

Lietuvos poeto, dramaturgo, vertėjo Petro Vaičiūno (1890–1959) fondas gausus, turtingas ir unikalus: memorialinės bibliotekos, nuotraukų, rankraščių, laiškų, dokumentų, memorialinių daiktų ir meno kūrinių sukaupta apie 2220 eksponatų.
Ypač gausus rašytojo archyvas (rankraščiai, laiškai, dokumentai) – apie 1170 eksponatų. Saugoma stori segtuvai V. Vaičiūno eilėraščių, miniatiūrų, dramos kūrinių rankraščių. P. Vaičiūnas buvo vienas besiformuojančio profesionalaus lietuvių teatro organizatorių ir vadovų, vėliau – pirmasis jo dramaturgas. Savo veikaluose gvildeno aktualias tautines, socialines ir moralines problemas, tapo ilgamečiu Kauno teatro rekordininku, kas sezoną parašydavusiu po naują dramą (apie 20 dramos kūrinių). Dalis šių rankraščių ir mašinraščių saugoma muziejuje: „Atbudusios širdys“, „Patriotai“ (1926), „Tikruoju keliu“ (1933), „Tėviškės pastogėj“, „Naujieji žmonės“ (1937) ir kt. Rinkinyje gausu eilėraščių ir miniatiūrų rankraščių (rinkiniai „Švintanti žemė“, „Sidabrinė banga“ ir kt.) Tarp jų – ir pluoštas patriotinių eilėraščių apie tėvynę bei Vilnių: „Lietuva“, „Mylima Lietuva“, „Lietuvos karaliau“, „Vilnius – Lietuvos šventovė“, „Gedimino mieste“, „Mes grįžom į Vilnių“, „Vilnius – lietuvio giesmė“ ir kt. Miniatiūras ir trumpus filosofinio turinio eilėraščius-aforizmus kūrė gyvenimo pabaigoje, sunkiai sirgdamas, fiziškai nepajėgdamas rašyti didesnės apimties kūrinių. „Užrašinėjo jas ant mažų popieriaus lapelių. Tų lapelių, pieštuku rašytų, liko daugiau kaip tūkstantis“ (T. Vaičiūnienė). Jie publikuoti poetinių miniatiūrų ir aforizmų rinkinyje Gyvenimo preliudai (1969). Aptinkame ir keliolika P. Vaičiūno vertimų: E. Rostano pjesių, N. Nekrasovo eilėraščių, Šilerio, Lope de Vegos kūrinių, straipsnių „Kūno ir sielos grožis“, „Mūsų tautosaka“, kelionių įspūdžius „Užsienis! Vakarų Europa!“
Gausus P. Vaičiūno laiškų archyvas: apie 120 jo rašytų 1920–1956 m. jausmingų, poetiškų, kupinų meilės ir šilumos laiškų žmonai, broliui Juozui Vaičiūnui, P. Kubertavičiui, J. Vaičkui ir kt. Dar didesnis pluoštas kitų asmenų, įstaigų bei organizacijų laiškų ir raštų: T. Vaičiūnienės, J. Vaičiūno, J. Miltinio, A. Vienuolio-Žukausko, P. Cvirkos, aktoriaus J. Stanulio, estų rašytojo A. Ranito, latvių rašytojo J. Jaunsudrabinio, dailininkų P. Rimšos, J. Petrulio, K. Šimonio, poetės, rašytojo dukterėčios J. Vaičiūnaitės, J. Tumo-Vaižganto, Latvijos nacionalinio teatro, „Sakalo“ bendrovės ir kt. Ypač jaudinantis, asmenine gyvenimo drama dvelkiantis, rašytojo Balio Sruogos laiškas (Torunė, Lenkija, 1945), kuriame jis kreipiasi pagalbos į plunksnos brolius Lietuvoje (1943 m. vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko, 1945 03 11 buvo išvaduotas Raudonosios armijos).
Randame ir pluoštą rašytojo literatūrinės, tarnybinės, visuomeninės veiklos dokumentų bei diplomų: Lietuvos rašytojų draugijos nario pažymėjimą (Kaunas, 1935), diplomą už poezijos rinkinį „Saulės lobis“ (Kaunas, 1936 02 16), Latvijos nacionalinio teatro garbės žvaigždės diplomą (1936 03 25), Lietuvos valstybės dramos teatro garbės ženklo aktą (Kaunas, 1938 02 15), Blaivybės draugijos valdybos padėkos raštą (1924 11 30), pora sovietinių ordinų knygelių (1946,1954), Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardo pažymėjimą (1954), leidyklos sutarčių, įvairių kvitų ir sąskaitų (Dramos valdybai, Meno kūrėjų draugijai 1921), asmeninių dokumentų: gimimo metrikų išrašo kopiją (Panoteriai, 1915), santuokos liudijimą 1921 m. (išrašytas Kaune 1923 m.), personalinio pensininko pažymėjimą (1958) ir kt.
Įdomūs T. Vaičiūnienės atsiminimai apie P. Vaičiūną (jiedu buvo darni talentingų ir kūrybingų menininkų šeima, Teofilė vaidino daugelyje P. Vaičiūno spektaklių Valstybės teatre): „Tai buvo nuostabus žmogus, nepaprasto gerumo, jautrumo, darbštus, talentingas, sąžiningas“, nepraktiškas, kaip ugnies bijojęs buities ir nuosavybės reikalų (juos perleido žmonai), aktorių J. Kanopkos, E. Žalinkevičaitės-Petrauskienės, S. Pilkos, rašytojų J. Būtėno, J. Graičiūno, E. Matuzevičiaus, J. Vaičiūnaitės, dailininkų A. Gudaičio J. Petrulio, K. Šimonio ir kt. asmenų atsiminimai. Rašytojas apibūdinamas kaip taurus, gilios erudicijos ir aukštų polėkių, be galo mylintis tėvynę, vengiantis karjeristų, nesavanaudiškas, vaišingas žmogus, kurį labai mėgo teatralai, dailininkai. Buvo išskirtinės, artistiškos išvaizdos, kuri atitiko jo vidų. Bičiuliavosi su V. Krėve-Mickevičiumi, B. Sruoga, V. Mykolaičiu-Putinu ir kt. P. Vaičiūnas labai mylėjo vaikus, inicijavo Vaikų teatro draugijos steigimą 1930 m., buvo jos pirmininkas.
Skaitlinga rašytojo memorialinė biblioteka – apie 540 knygų. Saugomos beveik visos autorinės knygos: poezijos rinkiniai „Rasoti spinduliai“ (1923), „Tekanti saulė“ (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927), „Amžiais dės galvą už Vilnių lietuvis“ (1928), skirtą Vilniaus garbei, „Saulės lobis“ (1935, su „Spaudos fondo“ valdybos sveikinimo įrašu), iš kurių sklinda meilė gimtajam kraštui, pagarba tautos istorijai, tikėjimas šviesia tėvynės ateitimi, prozos knyga „Aukštaičių pasakos“ (su K. Šimonio iliustracijomis,1934), pjesės: „Milda, meilės deivė“ (1920), „Pražydo nuvytusios gėlės“ (1923), „Tuščios pastangos“ (1926), „Sudrumstoji ramybė“ (1927), „Nuodėmingas angelas“ (1927), „Stabai ir žmonės“ (1929), „Laimės gėlė“ (1929), „Liepsnojančios širdys“ (1936), „Naujieji žmonės“ (1937), „Sulaužyta priesaika“ (1935), „Aukso gromata“ (1938), „Varpų giesmė“ (1939, su dedikacija žmonai ir sūnui), „Tėviškės pastogėj“ (1941) ir kt. Kai kurios knygos – su autoriaus autografais, taisymais, pabraukymais. Išvertė F. Šilerio, H. Ibseno, O. Vaildo, M. Meterlinko, K. Hamsuno, M. Gorkio, A. Arbuzovo ir kt. autorių kūrinių, kurių vertimai saugomi memorialinėje bibliotekoje. Sukaupta pilnos lentynos 19 a. pab.–20 a. pr. ir vid. knygų (kai kurios – su P. Vaičiūno autografais). Nemažai žymių rašytojų knygų su pagarbiomis ir bičiuliškomis dedikacijomis: L. Giros, V. Krėvės, F. Kiršos, V. Mykolaičio-Putino, V. Sirijos Giros, B. Sruogos, I. Šeiniaus, J. Tysliavos, J. Tumo-Vaižganto, A. Vienuolio, Vydūno ir kt.
Gausus nuotraukų pluoštas – apie 410 įvairių grupinių ir portretinių nuotraukų su šeima, rašytojais, aktoriais, kultūros veikėjais ir kt. Seniausios jų – P. Vaičiūnas 1903 m. bei su draugais ir jo įkurta vaidintojų trupe Ukmergėje 1913 m. Rašytojas mėgo fotografuotis – matome per penkiasdešimt puikių, įspūdingų portretinių nuotraukų, darytų tarpukariu ir pokario metais Vilniuje, Kaune, Vievyje, Valakampiuose bei Italijoje (fotoateljė, savo bute, Kauno radiofone, gamtoje). Ypač šiltos nuotraukos su gražuole žmona aktore Teofile Vaičiūniene – didžiąja jo gyvenimo meile ir mūza: 1920 m., grįžę iš Sankt Peterburgo, tarpukariu Kaune, Laisvės alėjoje, savo bute, su šeima Palangoje ir Vievyje, kur turėjo savo vasarnamį. Gausu senų unikalių fotografijų, tarp kurių aptinkame išskirtinę nuotrauką, reikšmingą lietuvių teatro, jo kūrimosi, formavimosi istorijai. Joje įamžintas Henriko Zudermano pjesės „Joninės“ pastatymas (režisierius J. Bieliūnas) lietuvių klube Peterburge 1919 m. Centre atsitūpęs P. Vaičiūnas, neatpažįstamai persikūnijęs į elgetą. Nuotrauka, įstiklinta ir apklijuota kukliu pilko popieriaus rėmeliu, kabėjo Vaičiūnų bute. Iš Sankt Peterburgo laikų išlikusios portretinės bei grupinės nuotraukos su broliais Viktoru Vaičiūnu ir Stanislovu Razumu 1917-1919 m., su režisierium J. Vaičkum. Yra nuotraukų su Skrajojamojo teatro trupe gastrolių metu 1918 m., su „Vaidilos“ teatro kolektyvu. Kelios nuotraukos P. Vaičiūno ir dainininko J. Bieliūno išleistuvių į Italiją (matome jose dalyvavusį Maironį) bei kelionės po ją metu (Roma, Berlynas, 1926). Daug nuotraukų su giminėmis, aktoriais, režisieriais, muzikais P. Kubertavičium, A. Vainiūnaite, O. Kurmyte, J. Laucium, O. Rymaite, B. Dauguviečiu, K. Kavecku, rašytojais A. Vienuoliu-Žukausku, V. Mykolaičiu-Putinu ir kt., dailininkais V. Didžioku, K. Sklėrium, R. Jakimavičium, J. Zikaru, P. Kalpoku, kelios nuotraukos – iš Rygos teatro gastrolių Kaune 1936 m., su Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos darbuotojais 1942-1944 m. (ten dirbo nuo 1941 m., kurį laiką buvo jos direktorius). Įspūdingos Kauno dramos teatro primadonos O. Rymaitės nuotraukos vaidmenyse, scenos iš pastatymų „Sudrumstoji ramybė“ (1924), „Nuodėmingas angelas“ (1927), „Naujieji žmonės“ (1933), Tėviškės pastogėje“ (1941), režisieriaus J. Vaičkaus, A. Olekos-Žilinsko, estų rašytojo A. Ranito, J. Herbačiausko ir kt. nuotraukos su dedikacijomis.
„Petras Vaičiūnas – įspūdingas ir savo išvaizda: aukštas, liesas, su pensnė, juodu kaspinėliu, ilgais šviesiais plaukais, juoda fetrine skrybėle, su besiplaikstančia pelerina, skulptūriško veido“ (P. Grybauskienė). Jo portretus sukūrė įžymūs dailininkai Vladas Didžiokas, Adomas Galdikas, Antanas Gudaitis, Jonas Kuzminskis, Justinas Vienožinskis, skulptoriai Rapolas Jakimavičius ir Juozas Zikaras. P. Vaičiūnienė savo prisiminimuose pasakoja, kad jos vyras mėgdavo meno kūrinius ir kabindavo juos ant sienos. Jie turėjo daug draugų ir pažįstamų dailininkų, piešusių ir lipdžiusių jų portretus ir šiaip įvairiomis progomis dovanodavusių savo kūrinius. Per ilgesnį laiką Vaičiūnų butas tapo panašus į muziejų. Dalis šios kolekcijos saugoma rinkinyje: V. Didžioko (1924), S. Varašiaus, P. Sergijevičiaus (1943, 1945), J. Zikaro (1922), P. Aleksandravičiaus (1944, 1946), J. Kuzminskio (1942) tapyti, piešti ir bareljefiniai P. Vaičiūno, T. Vaičiūnienės, rašytojo tėvų portretai, I. Šiškino (1858), V. Rezanovo, A. Miedzyktockio, A. Varno (1912, 1913), A. Gudaičio (su dedikacija, 1947, 1951,1956) peizažai, R. Jakimavičiaus (1919), P. Aleksandravičiaus, B. Balzukevičiaus skulptūrinės kompozicijos, keli paties rašytojo piešinėliai („Veidas su klaustuku“ (1919), „Antikinė kaukė“ (1956), „Moteris su apykakle“ ir kt.). Kiti meno kūriniai rinkinyje: V. Kalinausko iliustracijos poeto rinktinei „Iš tolių beribių“ (1972), K. Abramavičiaus „P. Vaičiūno tėviškė (1983), V. Galdiko „P. Vaičiūnas. Patriotai“ (1977).
Muziejuje saugomi rašytojo memorialiniai daiktai, baldai, įvairūs apdovanojimai – apie 70 vnt. P. Vaičiūnas visą gyvenimą nepakentęs nereikalingo daikto , sakydavęs, kad bute baldų turi būti tiek, kiek reikia, nes kiekvienas nereikalingas daiktas tik prislegiąs žmogų. Jis žmonos prašęs neatvežti jam „altoriaus“, pirkti patį mažiausią baldų komplektą. T. Vaičiūnienė atnaujino jųdviejų butą Kaune: nupirko minkštų svetainės baldų komplektą ir tris naujas kėdes, kuriuos matome rinkinyje, taip pat ir rašomąjį stalą, knygų spintą, kušetę ir kt. Asmeniniai daiktai: rūbai (liemenė, varlytė, chalatas), dvi elegantiškos skrybėlės (veliūrinė ir fetro), lakuoti batai, lazda, kuria naudojosi prieš mirtį, keli fajansiniai indai, pora odinių piniginių, tabokinė, žiebtuvėlis ir kt. Įdomūs senas masyvus radijo aparatas „Erres“ su staliuku, antikvarinis žalvarinis šviestuvas, žalia stalinė lempa, raižyta krištolinė vaza, stovėjusi ant svetainės staliuko, rytietiškais ornamentais išmarginta staltiesė ir kt. Matome pora reikšmingų tarpukario Lietuvos apdovanojimų: DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordiną, kuriuo rašytojas apdovanotas1937 m., Valstybės teatro garbės ženklą, įteiktą P. Vaičiūnui Kauno valstybės teatro 10 metų jubiliejaus proga, ir du sovietinius medalius.                                                                                                                                                              
Daugumą eksponatų muziejus įsigijo iš rašytojo žmonos T. Vaičiūnienės 1974–1985 m.

 

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė

Visa galerija
Atgal