Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
spalio
2019

MARTYNAS VAINILAITIS (1933–2006)

Martyno Vainilaičio rinkinį sudaro 39 knygos (su vertimais į rusų kalbą), 89 rankraščiai, 50 laiškų, 60 fotografijų, 9 meno kūriniai-iliustracijos.
Rašytojo fondas pradėtas kaupti 1971-aisiais. M. Vainilaitis yra padovanojęs savo jaunystės metų fotografijų, laiškų, rašytų poetams L. Zitkevičiui, Vytei Nemunėliui, rašytojui V. Tamulaičiui, taip pat fotografijų iš kelionės po Švediją 1974 metais, iš susitikimo su Bern. Brazdžioniu Vilniuje 1989-aisiais. Rinkinyje yra poeto knygų su autografais: „Kaulo bobos apžavai“ (Vilnius, 1999), „Abėcėlė“ (Vilnius, 2000), „Bruknelė“ (Vilnius, 1991), „Gegutės šaltinis“ (Vilnius, 1988), Spalvoti nykštukai (Vilnius, 1986), „Triušiukai“ (Vilnius, 1985), „Juokų maišelis“ (Vilnius, 1983), Kiškių pilaitė (Vilnius, 1978), „Nupiešiu Tėvynę“ (Vilnius, 1975), „Dundulis dunda“ (Vilnius, 1969), „Pramuštgalvis beždžioniukas“ (Vilnius, 1964). Rankraštyne – įvairiais metais sukurtų poetų eilėraščių juodraščiai, rankraščiai: poemos-pasakos „Ežiukai Devyžiukai“ (1998), eiliuotos pasakos „Varėnė“ (1995), eiliuotos pasakos „Kaulo bobos apžavai“ (1997), mitologinės pasakos „Bruknelė“ juodraščiai-mašinraščiai su taisymais (1972–1980 m).
2006 m., po poeto mirties, jo žmona Sofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė muziejui perdavė poeto asmeninius daiktus ir archyvą: kūrybinius rankraščius, laiškus, nuotraukas, knygas, dokumentus. Pirmiausia muziejų pasiekė rašytojo antikvarinis rašomasis stalas, kėdė ir visi ant stalo stovėję daiktai, kuriais jis naudojosi savo darbo kambary, bute Vilniaus senamiestyje. Tai – stovas su įvairiaspalviais tušiniais, stalinė lempa, didžiulė kriauklė, originali pasaga, mažytis angelo sargo paveikslėlis. Šie daiktai kartu su dailininko A. Kmieliausko tapytu M. Vainilaičio portretu, keletu nuotraukų ir iliustracijų sudaro poeto atminimui skirtą ekspozicijos fragmentą Vaikų literatūros muziejuje.
Poeto fototeka papildyta unikaliomis nuotraukomis, darytomis įvairiu jo gyvenimo laikotarpiu. Seniausia nuotrauka – iš 1943 m., joje būsimasis poetas nusifotografavęs su gimtojo Mergežerio pradinės mokyklos mokiniais ir mokytoju Anicetu Imbrasu. Mokyklinius metus mena dar dvi nuotraukos – Senosios Varėnos gimnazijos II klasės mokiniai (1947 m.) ir Griškabūdžio vidurinės mokyklos vienuoliktokai su mokytojais (1953 05 15). M. Vainilaičio studijų metai taip pat įamžinti keliose nuotraukose. Studijavo rašytojas ne bet kur, o Valstybinės konservatorijos teatriniame fakultete. Viena įdomiausių nuotraukų – 1954 m. su dėstytoja I. Vaišyte nusifotografavę I kurso studentai: M. Vainilaitis, R. Karvelis, A. Žekas, R. Butkevičius, M. Macijauskienė ir kiti.
Pateko į muziejų ir pirmieji M. Vainilaičio eilėraščių sąsiuviniai. Pirmasis pavadintas „Pirmieji želmenys“ (1950–1951 m.). Eilėraščiai jame surašyti dailyraščiu violetiniu rašalu, pavadinimai – spalvotais pieštukais, kaligrafiškai apipavidalinti, po kiekvienu – parašymo data. Antrasis pavadintas „Eilėraščiai. 1952–1953–1954“, jame yra skyrius „Tulžis ir stikliukas“, kurio eilėraščiuose pasišaipoma iš girtuoklystės. Eilėraščiuose, rašytuose 1956 m. Kapsuke, atsispindi pasipriešinimo sovietizacijai nuotaikos. Kituose sąsiuviniuose eilėraščiai gausiai taisyti, perrašinėti. Yra dienoraštinių įrašų apie pašaukimą bei pirmuosius meilės jausmus, patirtus gyvenant provincijoj, dirbant Kapsuko dramos teatre. Sąsiuvinyje „Eilėraščiai vaikams. Vilnius. 1961. VI. 20“ galime stebėti kūrybinio proceso vyksmą – eilėraštis „Negriukas“ perrašytas penkis kartus, „Kelmas išminčius“, „Kosmonautas“ turi po tris variantus. Bandė poetas rašyti ir satyrinius eilėraščius, jiems skirtas sąsiuvinis „Satyra ir humoras. Vilnius. 1961. VI. 20“. Poeto rankraštiniame palikime iš viso yra devyni eilių sąsiuviniai.
Pirmoji M. Vainilaičio knyga – eilių rinkinys „Vyturiai palydi plūgą“ pasirodė 1960 m. Keliolikos knygelėje išspausdintų eilėraščių rankraščius ir mašinraščius su redaktorės J. Degutytės taisymais poetas išsaugojo ir jie papildė muziejuje saugomą jo rankraštinį palikimą. Labai vertingas eksponatas – M. Vainilaičio būsimai žmonai padovanota jo pirmoji knyga su įrašu.
Poeto santuoką, sūnaus Manto gimimą ir augimą atspindi nuotraukos, darytos 1961–1969 m. Tuo laiku buvo išspausdintos pirmos M. Vainilaičio eilių knygelės vaikams „Pupų pėdas“, 1963 m., „Grigo ratai“, 1964 m., „Varnėnų skudučiai“, poemėlė „Ežio namas“ 1967 m., S. Maršako, K. Čiukovskio pasakų vertimai. Eilėraščių knygelės „Varnėnų skudučiai“ juodraštis – 38 ranka ir mašinėle rašyti lapai yra išlikę. Keturi eilėraščiai, esantys juodraštyje, į knygelę nepateko. Legendinės poemėlės „Ežio namas“, pakartotinai leistos keturis kartus, turime ir rankraštį, sukurtą Palangoje 1965. IV. 4., ir mašinraštį su taisymais. Įdomu, kad rankraščio tekstas vietomis gerokai skiriasi nuo išspausdinto. Kai kurios siužeto vietos perdirbtos, išplėtotos. Mašinraščio tekstas, priešingai, beveik visiškai sutampa su išspausdintuoju.
Apie 1970 m. darytoje nuotraukoje – besišypsantis poetas, greta jo vaikai. Užrašas kitoje pusėje skelbia: M. Vainilaitis su Pauosupės vaikais, statant A. Matučio „Drevę“, 1969 m. ar 1970 m. vasarą. M. Vainilaitis draugavo su A. Matučiu. Jiedu apsikeisdavo laiškais. 1973 m. rašytame laiške A. Matutis linki poetui: žengti vaikų ratelyje, nes tai – didelė laimė. Tais pačiais metais M. Vainilaitis pradėjo dirbti „Genio“ žurnale. Tarp eksponatų yra jo, „Genio“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo, pažymėjimas. 1976 m. už eilėraščių rinktinę „Mano volungėlė“ M. Vainilaitis buvo apdovanotas respublikine premija. Diplomą, įamžinusį šį faktą, poetas saugojo tarp kitų svarbių dokumentų. Po rinktinės išleidimo M. Vainilaitis tapo laukiamas mokyklose, darželiuose, bibliotekose, įvairiose vaikų šventėse. Keliaudavo drauge su literatūrologu Jonu Linkevičium, aktorėmis. Nuotraukose užfiksuoti jo susitikimai su vaikais Kaune tuometiniuose J. Gagarino pionierių rūmuose, Sangrūdos vidurinėje mokykloje. Yra pluoštelis nuotraukų, darytų 1979 m. poetui atostogaujant Jaltoje. Čia jis nusifotografavęs „Pasakų pievelės“ parke greta išdrožtų personažų. Poeto 50-mečio jubiliejinis vakaras tuometiniame LTSR literatūros muziejuje užfiksuotas 1983 m.
Fotografė O. Pajedaitė 1984 m. yra įamžinusi poetą jo darbo kambaryje namuose, Vilniuje prie rašomojo stalo. M. Vainilaitis pasipuošęs, su švarku, pasirišęs kaklaraištį. Kitoje nuotraukoje – poetas su žmona sėdi ant sofos, ant sienos kabo namus puošiantys paveikslai.
Reikšmingas įvykis poetui – A. Matučio premijos įteikimas 1989 m., užfiksuotas fotografo K. Bruzgelevičiaus. Fotografo A. Žižiūno nuotraukose – pirmas Bern. Brazdžionio apsilankymas Lietuvoje po 50 metų (1989 06 06). Bern. Brazdžionis (Vytė Nemunėlis) buvo mylimiausias M. Vainilaičio vaikystės poetas. 1989 m. M. Vainilaitis laišku kreipėsi į Los Andžele gyvenantį poetą ir jų susirašinėjimas peraugo į draugystę. Jis rūpinosi Vytės Nemunėlio rinktinės „Tėvų nameliai brangūs“ išleidimu, rašė jai „Palydimąjį žodį“. 1990 01 29 poetas lankėsi Stebeikėliuose – Bern. Brazdžionio tėviškėje (fotografavo V. Dulkė). Susirašinėjo M. Vainilaitis ir su kitu išeivijos poetu L. Žitkevičiumi. Spausdino jo eilėraščius „Genyje“, o iliustracijas L. Žitkevičiaus rinktinei „Su tėvelio kepure“ sukūrė S. Vainilaitienė.
Pirmą kartą Vaikų literatūros muziejuje M. Vainilaitis su „Genio“ redakcijos darbuotojais lankėsi 1992 02 20. Nuo 1996 m. su Kauno vaikais poetas susitikdavo kiekvieną pavasarį, o 2001 m. rudenį muziejininkės aplankė poetą jo sodyboje Vaitakarčmio kaime. Z. Baltrušio nuotraukose poetas sėdi prie rašomojo stalo, žingsniuoja po saulės nutviekstą Ežio dvarą, pozuoja sėdėdamas mediniame soste. Paskutinis poeto apsilankymas muziejuje 2003 m. kovo 18 d. taip pat užfiksuotas Z. Baltrušio nuotraukose.
M. Vainilaičio mitologinė pasaka „Bruknelė“ – išskirtinis kūrinys meilės tema visoje mūsų vaikų literatūroje. Pradėta kurti 1972 m., dalimis spausdinta „Genyje“, atskira knyga išleista tik 1991 m. Poetas kruopščiai studijavo lietuvių mitologiją, gilinosi į N. Vėliaus, M. Gimbutienės veikalus, kurios studiją „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ vertimą į lietuvių kalbą buvo persirašęs į atskirą sąsiuvinį, o kruopštų rengimąsi pasakose atgaivinti lietuvių mitologinius personažus liudija per 20 sąsiuvinių su įrašais, pastabomis. Kiekvienas jų skirtas tam tikram personažui: Maumulis, Paralius, Apie velnius, Žydrūnė arba Bigutė, Apie laumes, Apie aitvarus, Apie miškinius, Raganos ir kt. Pavyzdžiui, sąsiuvinyje Apie velnius rašytojas yra pasižymėjęs net 42 velnių vardus. Visą gyvenimą kūręs eilėraščius (jų juodraščius M. Vainilaitis rūpestingai perduodavo muziejui), poetas po 2000 m. ėmė labiau koncentruotis į eiliuotos pasakos žanrą. 2000 m. jo eiliuotų pasakų knyga „Kaulo bobos apžavai pripažinta geriausia ir gražiausia 1999 metų knyga. „Ežiukų Devyžiukų“, „Pelėdos giesmės“, „Sidabrinės kultuvėlės“, „Karaliaus žento, Kalvio pasakos“, „Nykštuko Kilipštuko“ juodraščiai, išmarginti įvairiaspalviais tušiniais, sulankstyti mažos knygelės formatu – poeto meistrystės įrodymas – praturtino M. Vainilaičio rinkinį.

Parengė Vaikų literatūros muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė


Atgal