Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
spalio
2019

MARIJONAS KRASAUSKAS (1921–1992)

Prozininko K. Maruko archyve saugomos jo parašytos knygos, keletas laiškų, keliolika fotografijų.
Rašytojas daug metų dirbo įvairių žurnalų redakcijose, parašė romanų, apsakymų, kūrė vaikams. Seniausia rašytojo knyga, saugoma muziejuje, apsakymų rinkinys „Draugystė“, išleista 1948 m. Naujausia – „Apmąstymai prie Šventosios“, išspausdinta jau po autoriaus mirties – 2003 m. Pastaroji atsiminimų knyga buvo pristatyta muziejuje 2004 05 07, fonduose saugomas pristatymo renginio garso įrašas.
Dedikuotos bičiuliams knygos į muziejų pateko su padovanotais rašytojų archyvais – „Kareiviškas romanas“ (1984), užrašytas Vytautui Sirijos Girai, „Sunku būti geram“ (1978) – A. Sukovskiui, „Mažasis kareivis“ (1956) – J. Avyžiui. Dvi knygos yra su įrašais broliui. Tris romanus talpinančioje knygoje skaitome įrašą: „Mielam vieninteliam broliui Viktorui su nuoširdžiausiais linkėjimais. K. Marukas. Vepriai, 1984 m.“ „Dainoje apie pavasarį“ įrašas labai panašus: „Geram atminimui mano mylimam broliui Viktorui, prisiminti mūsų vaikystę. Su nuoširdžiausiais linkėjimais. K. Marukas. 1987 m. balandžio 1 d. Vepriai“.
Romanai „Kareiviškas romanas“, „Kam patekės saulė“ buvo išversti į rusų kalbą, apsakymų rinkinys „Sunku būti geram“ – į latvių kalbą. Vertimų leidimai saugomi muziejaus fonduose.
Laiškų vos keletas. Vertėjui A. Dambrauskui, A. Sukovskiui, A. Šidlauskui, J. Daunienei.
Seniausia portretinė rašytojo nuotrauka – aštuoniolikmetis Marijonas Krasauskas, nusifotografavęs 1939 m. Pokario laikas užfiksuotas 1948 metų nuotraukoje. Keletas portretinių fotografijų padaryta Nidoje 1983 – 85 metais. 1979 m. R. Dichavičius sukūrė Maruko portretą (fotografikos technika).
Grupinėse nuotraukose rašytojas nusifotografavęs su kolegomis įvairių minėjimų ir jubiliejų metu. 1969 m. K. Marukas su J. Baltušiu, J. Grušu, A. Pocium Juozo Paukštelio 70-mečio minėjime Kėdainiuose. 1984 m., minint S. Nėries 80-metį Kauno dramos teatre rašytojas nufotografuotas su A. Mikuta, A. Bieliausku, V. Areška, S. Kaputikian. 1981 m. K. Marukas su poetu M. Vainilaičiu ir dailininku E. Žiauberiu lankėsi Utenos vaikų namuose. Susitikimo su vaikais akimirkos užfiksuotos dviejose nuotraukose. Tais pačiais metais rašytojas yra nusifotografavęs su kolege poete R. Skučaite „Genio“ redakcijoje.
Dailininkė N. Jurgelionienė iliustravo K. Maruko apsakymų vaikams knygelę „Auksinis karosiukas“ (1982 m.). Šias iliustracijas muziejus yra įsigijęs. Taip pat muziejuje saugomos dailininko V. Kalinausko sukurtos iliustracijos romanams „Kam patekės saulė“ ir „Žaliakalny šluoja gatves“.
Kuklų K. Maruko archyvą 2011 metų pabaigoje papildė rašytojo dukra Sigita Jarmalavičienė, muziejui padovanojusi daug tėvo korespondencijos, spaudinių, dokumentų, rankraščių.
Rašytojo K. Maruko (Marijono Krasausko) archyvas pasipildė unikaliais eksponatais, atskleidžiančiais jo asmenybės bruožus, tuometinio laikotarpio spalvas.
Atsiminimų knygoje „Apmąstymai prie Šventosios“ K. Marukas rašo apie pirmąjį savo kūrybos redaktorių – P. Cvirką. Mini išsaugojęs apsakymo „Draugystė“ mašinraštį su rašytojo taisymais. Tarp K. Maruko rankraščių, padovanotų muziejui, yra ir šis nuo laiko pažaliavusiu rašalu P. Cvirkos ranka išmargintas mašinraštis.
Kitas unikalus eksponatas K. Maruko užrašų knygutė, bordo spalvos kolenkoro viršeliais, papuošta moters, laikančios rožę, profiliu. Rašyta joje daugiausia pieštuku knygelės pradžioje ir gale, viduriniai lapeliai tušti. Mėgstamiausias Maruko rašiklis buvo pieštukas. Dukra perdavė ištikimąjį tėvo darbo įrankį – specialiame laikiklyje įtvirtintą paprastą pieštuką.
Įrašai knygelėje su datomis. Pirmoji – 49.II. 5- „Obelaitė“, įrašyta priešlapyje. Antroje lapelio pusėje cituojamas A. Puškinas: „Sveika nepažįstamoji, manoji karta“, „Sveika gentie, jauna, nežinoma!“ Pirmajame lape ankstyvesnė data: 25.I.49. Po ja įrašas apie džiaugsmo ir nusivylimo vienodai atnešusį pirmąjį rinkinuką ir būtinybę prieš rašant apysaką parašyti novelę.
Dauguma knygelės įrašų dienoraštinio pobūdžio, perteikiančių jauno pradedančio rašytojo jausmus bei nuotaikas. Dažnas įrašas palinkint sau sėkmės byloja apie Marukui būdingą optimizmą. Rašytojas tikisi, kad šį vakarą pasiseks pačiupti mūzai už uodegos (8-VIII), stiprina savo savivartę – Jei nemoki save vertinti, nevertins ir kiti-, džiaugiasi sugavęs apysakos siužetą ir prisiekia traukiniui, vežančiam iš Telšių, parašyti ją iki naujų metų (3. XI). 1950 m. sausio 8 d. įraše Marukas apmąsto baigiamą rašyti apysaką, išsako nerimą dėl savo nestojimo į partiją: Aš esu per daug nuoširdus, man partija yra šventas dalykas, nes aš kitokios ideologijos nebeturiu ir nebeįsivaizduoju, kaip aš galėčiau kurti kitomis aplinkybėmis. Pasižada baisiausias sąlygas iškentėti dėl kūrybos. Pusiaužiemio įraše darbą įvardina geriausiu sielos mokytoju. Kovo vidury mini baigtą apysaką „Taip grįžta laimė“. Pavasaris rašytojui būdavo dvasinės sumaišties metas – šiuo laiku daugiausia rašyta apie kančią, stiprybės poreikį.
Įdomus eksponatas – kontorinė knyga kartoniniais viršeliais, prirašyta mėlynu rašalu. Įrašai čia patys įvairiausi, rodantys, kad rašytojas fiksavo įvairią informaciją apie savo artimuosius, kaimynus, bendravimą su kolegomis, aforistines mintis, vaizdingus posakius.
Pirmas lapas sulenktas pusiau ir užrašytas pavadinimas: Darbo g-vė. (Vilniuje, Darbo gatvėje rašytojas kurį laiką gyveno). Toliau surašyti kelių sakinių vaizdeliai: škicai, perteikiantys kario dalyvio savijautą pokario metais. Rašytojas čia pasakoja apie girtuoklį Zigmą, atsargųjį senolį karo dalyvį Kupčiūną, kaimynus Vanagus. Yra vaizdelis apie plepiąją dukrelę Rasą, jos svajones turėti dramblį, arklį, balandžių. Užsimena apie širdyje jaučiamą akmenuką, prisimena iš delno lesinamus balandžius, pašnekesį su voru, susitikimus su frontovikais bei niekad nepasibaigiantį karą. Įrašai atskirti brūkšniais, datų nėra.
Keliose vietose paminėtas J. Avyžius, jo santykiai su P. Širviu. Štai įrašas apie P. Širvio turtus: Ką Paulius (Širvys) prisigyveno po karo? Lūpinę armonikėlę, ir viskas. Net rudeninio palto nebeturi. Ir laimingas. Paulius -mūsų sąžinė. Jeigu jo nebūtų - sunku būtų tikėti į gerą... į žmoniškumą. Kitame įraše atsispindi nuoskauda dėl pokario realijų: Deja, pergalės vaisiais mums neteko naudotis. Ant mūsų galvų užsirioglino tie, kurie gyvavo, buvo stiprūs prie buržuazinės valdžios. Deja, mes proletarai tik mokėjom kovoti už revoliucines idėjas. Įkurti soc. Valstyb. Bet jos saldžių vaisių neteko paragauti.
Paskutinis įrašas „Darbo gatvėje“ – „Apie Paulių“. Čia užrašytas poeto P. Širvio pasakojimas apie santykius su žmona, jo šeimyninio gyvenimo nesklandumus.
Praleidus pluoštą lapų perlenktame lape vertikaliai įrašyta: Detalės. Štai keletas jų:
Prieš mirtį Kostas sakydavo:
– Nematai tu kokios mano peršviečiančios rankos. Kokia plona oda. Prisiliesi-suplyš. Pastumsi mane- aš subyrėsiu kaip stiklas.
Sent-Egziuperi citata: Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka visa jau gatava iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių galima įsigyti draugą, tai draugų žmonės ir neturi.
Dar po pluošto lapų perlenktam lape pavadinimas Apsakymų siužetai. Pirmas vaizdelis apie Rasą, padedančią tėčiui galvoti. Toliau – Miknius, Grafas, Puošmenos auka, Nedoras vaikas, Preliudija ir kiti trumpi vaizdeliai su pavadinimais ir be jų.
Marukas išsaugojo P. Cvirkos apsakymo Daina mašinraštį su autoriaus taisymais, skirtą spausdinti Jaunimo gretų žurnale, A. Vienuolio rankraštį „Po 47 ir 5 metų Kaukaze“, atsiųstą Jaunimo gretoms 1951 m.
Nemažą archyvo dalį sudaro kolegų rašytojų laiškai, atvirukai, atsiųsti įvairiomis progomis.
P. Drevinis 1967 m. iš Klaipėdos rašo norįs dažniau spausdintis Genyje, skundžiasi sunkia mokytojo darbo kasdienybe.
A. Drilinga 1983 m. parašė laišką, perskaitęs Kareivišką romaną, dėkodamas ir girdamas autorių. K. Saja 1954 m. vardija savo parašytus ir išleistus kūrinius, pasakoja apie studijas, apsakymo Susitikimas nesėkmę, komedijos, į kurią buvo sudėtos visos viltys, kritiką, skundžiasi įkvėpimo trūkumu, pasakoja šiaip taip pataisęs visus keturis komedijos veiksmus, belikę sugalvoti penktąjį. Skundžiasi, kad Švyturys atmetė legendą, reikalaudamas šiuolaikiškos tematikos kūrinių. Pasakoja apie pedagoginę praktiką, būsimą paskyrimą, teiraujasi apie materialinę būklę, išėjus iš Jaunimo gretų.
Laiške be datos V. Petkevičius pritaria Marukui, kad dabar sunkiausia būti komunistu. Tiek priviso visokių funkcionierių, tiek miesčionių ir biurokratų vadovaujančiuose postuose, kad baisu.
Vladas Mozūriūnas, gimnazijos laikų Maruko draugas, 1962 m. pavasarį rašo iš Dubultų, gegužę iš Jaltos (mini verčiąs Bagrickį), birželį iš Gagrų, rudenį iš Malejevkos, 1963 m. vasarį vėl iš Dubultų (pasakoja, kaip bendrauja su kolegomis, klausosi Griciaus pasakojamų zabaunų istorijų, mini skaitąs Dž. Steinbeką, pataria perskaityti). Tais pat metais siunčia atviruką iš Prahos, rašo po šešių dienų būsiąs Kuboje. 1964 m. gegužę rašo iš Druskininkų.
Albinas Žukauskas, brolis žvejyboje, laiške be datos aprašo savo laimikį, skundžiasi senatve, teiraujasi apie žūklę ir kūrybą. 1969 m iš Varšuvos rašo, kad lenkų savybė gera ta, kad jie svečių nesistengia priglušinti alkoholiais, žavisi lenkų satyros teatrais. Skundžiasi pritrūkęs laiko naudingam reikalui-varšaviokių apžiūroms. Nieko sau – tik sijonai tai jau per trumpi. Kai eina nuleidusi ranką – tai maždaug iki galų pirštų, kitų – net iki galo nykščio, iki krumplių. Tai jau net nekelia sveiko vyriško smalsumo. 1973 m. A. Žukausko naujametinis sveikinimas prašytas ant atviruko su šv. Marijos Magdalenos skulptūros reprodukcija: Kartu su šita žavia, kiek padykusia mergiote siunčiu tau daug gerų dienų 1974 metais. 50-mečio proga, rašydamas ant atviruko su dail M. Urmanavičiūtės Lietuvaite linki gerai pamerginėti, nes tai labai sveika.
1963 m., būdamas 65-erių, Juozas Paukštelis išsako skaudulį dėl nepaskirto buto Rašytojų namuose, dėl savo nereikalingumo jausmo, prašo parašyti, kas tie laimingieji, kurie gavo butus. 1969 m. sveikindamas su Naujaisiais metais linki kūrybinio įkvėpimo brangaus, be kurio juk būtume it tie paukščiai be sparnų – nepatiriantys nei plačiųjų erdvių laisvės, nematantys grožio tolių mėlynųjų. 1970 m iš Kėdainių jis siunčia nuoširdų užuojautos laiką dėl motinos mirties (cituoja liaudies dainą).
1967 m. E. Mieželaitis rašo iš ligoninės Marukui, išvykusiam iš Vilniaus į kursus. Sniego kąsnius lygina su daugybe baltų tablečių, kurias kasryt tenka ryti, o gydytojų komisiją su besišypsančiais angelais, rašo po savaitės būsiąs paleistas į laisvę su lydimuoju raštu Olimpui, linki savo įpėdiniui užsifundyti diabetą. Svajoja grįžti į susmegusį tėvų namelį Kaune ir padėti tašką ten, kur parašyti pirmieji eilėraščiai. Keikią žmogų – Dievo chaltūrą – bjaurų, silpną, netobulą padarą, kurį nuolatos reikia remontuoti, tobulinti, gerinti. Norisi nusispjauti į tokį darbą: čia širdis plyšta, čia pilnas kraujas cukraus, čia vėl visi dantys byra ir trupa...Keikia Viešpatį, vadina jį klastingu. Ilgisi Žaliaakio Pavasario ir žvejybos, mini išstudijavęs Maruko Žuvų sugavimo programinę lentelę, siūlo savo žvejybos planą, vadina adresatą nepataisomu optimistu. Sveikindamas 60-mečio proga palinki saugot gerą ir reikalingą savo širdį.
A. Bieliausko rašyti atvirukai rodo jį turėjus neblogą humoro jausmą.1969 m. sveikindamas bičiulį Naujųjų metų proga, tikina, kad dar esama parako senų komjaunuolių parakinėse. 1981 m. sveikindamas Maruką su 60-mečiu, linki: tegu sensta mūsų priešai, o mes – dar pažiūrėsim!.. Rašydamas 1986 m. iš Druskininkų, jis sielvartauja dėl krepšininkų pralaimėjimo. 1988 m. ant atviruko, vaizduojančio Verkių dvaro rūmų valgomąjį, bičiulis juodu rašalu pripiešė dvi žmogystas, sėdinčias su taurėmis už stalo. Apačioje – abiejų inicialai, tarp kurių žuvies kaulas ir užrašas Stagnacija? Kitoje atviruko pusėje A. Bieliauskas rašo, kad naujieji visada geresni už senuosius bent tuo, kad juose būna naujo humoro.
A. Vienuolis 1951 m. rašo:...mane dar tebevargina drg. Guzevičius su tuo Puodžiūnkiemiu, kaip ne parašau, vis nuo linijos nukrypstu ir turiu perdirbti, o man lengviau yra naują ką parašyti negu perdirbinėti.
Kunigo Česlovo Kavaliausko laiškai be datos. Sveikina su knyga „O mūsų tiek mažai“, įvardina ją lemtingu posūkiu rašytojo kūryboje, linki tolimesnėje evoliucijoje savo talentą vaizduoti, atverti asmens gilumas panaudoti monumentaliam turiniui. Kitame laiške vadina rašytoją autoritetu, rašo: Pažįstu tavo ištakas ir suvokiu tas šviesias viltis, kurios tau švietė anais laikais, o ypač 1940 m. Kad visi mūsų kadrai turėtų šios autentiškos kom. Dvasios ir būtent Tavo redakcijoje! Rašo esąs mokslų užhipnotizuotas, besistengiantis visur ir visada mokytis, todėl ir geriau suprantąs savo brolius. Rašo vertinąs Kareivišką romaną, stebisi rašytojo pasaulyje viešpataujančiu liūdesiu. Skundžiasi ligomis, su džiaugsmu prisimena gyvenimą Joniškyje, sako mieste negalintis gyventi, kritikuoja jaunąją kartą dėl gyvenimo neišmanymo.
Jaunimo gretų, Genio pažymėjimai mena rašytoją besidarbavus šių žurnalų redakcijose, Kauno III valstybinės gimnazijos atestatas, karo dalyvio, LTSR Vilniaus M. Dzeržinskio rajono darbo žmonių deputatų tarybos deputato, žvejo mėgėjo, Rašytojų sąjungos nario bilietai žymi svarbius jo biografijos faktus. Kolegų iš Rašytojų sąjungos, Genio redakcijos sveikinimai jubiliejų proga rodo K. Maruką buvus mėgiamą draugų.
K. Maruko išsaugoti dokumentai, užrašai, laiškai leidžia susidaryti sovietmečio rašytojo kasdienybės vaizdą, atskleidžia ryšius su kolegomis, fiksuoja sudėtingą pokario laikotarpį Lietuvoje.
 

Parengė Vaikų literatūros skyriaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė.

 

Visa galerija
Atgal