Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
spalio
2019

EDUARDAS MIEŽELAITIS (1919–1997)

Gyvenimą turėjau nors ir nelengvą, bet įdomų, kupiną nuotykių, suklupimų, prisikėlimų ir paradoksų. O paradoksas visada įdomesnis už bespalvį rusenimą. Jis man kainavo daug nervų, bet teisingai sakoma: už vieną muštą duodama dešimt nemuštų. Nelengva buvo visus mušimus, intrigas, pavydą pakelti, bet pakėliau ir padariau savo. Niekada nenorėjau būti į nieką panašus epigonas, visada ėjau savo avangardiniu keliu. Didžiausia man meilė buvo Poezijai, riteriškai jai tarnavau, visa kita mano veikla buvo tik balastas. Taip testamente savo spalvingą gyvenimą apibūdina Eduardas Mieželaitis, vienas garsiausių tarybinių metų poetų.
Nemažai E. Mieželaičio gyvenimo ir veiklos dokumentų sukaupta ir Maironio lietuvių literatūros fonduose. Daugiausia eksponatų buvo surinkta tarybiniais metais, šiek tiek papildyta po poeto mirties – žmona Elena Mieželaitienė muziejui padovanojo poeto jubiliejines juostas, laikrodį, medinę dėželę ir paskutiniąją pypkę.
E. Mieželaičio rinkinys išsiskiria knygų gausa: muziejuje yra kone visos poeto knygos – nuo kuklių pirmųjų poezijos rinkinėlių „Lyrika“ (1943) ir „Tėviškės vėjas“ (1946), kuris buvo sukritikuotas kaip neidėjiškas visuotiniame tarybinių rašytojų susirinkime, iki autobiografinės knygos „Nereikalingas žmogus. Akcentai“, išleistos 2004 metais. E. Mieželaičio kūryba versta į dvidešimt kalbų – dalis vertimų yra ir muziejuje.
Fotografijose – E. Mieželaičio asmeninis ir visuomeninis gyvenimas. Įdomios, šiltos fotografijos, kuriose besiilsintis poetas gamtoje, žvejyboje, su bičiuliais rašytojais, su šeima. Gaila, kad pirmosios rinkinio fotografijos tik nuo 1938 metų, kur E. Mieželaitis – jau abiturientas. Nėra vaikystės, paauglystės nuotraukų, bet žavus, atviras vaikinas žvelgia iš jaunystės fotografijų.
Daugybėje fotografijų įamžinti suvažiavimų, susitikimų, švenčių, įvairių renginių momentai. Gausus ir kelionių fotografijų archyvas: poetas lankėsi Londone, Romoje, Paryžiuje, Amsterdame, Atėnuose, Delyje, Niujorke.
E. Mieželaitis buvo dėmesingas kolegoms rašytojams. Muziejuje saugojami jo laiškai ir sveikinimai pasirodžius naujai knygai, jubiliejų ar naujųjų metų progomis. Ir tai buvo ne „valdiškai“ padarytas darbas. Poetas kiekvienam rasdavo šiltą, paskatinantį, vertinantį žodį, parinkdavo menišką atviruką. Muziejuje esantis laiškų rinkinys rodo, kad į E. Mieželaičio pašto dėžutę krisdavo laiškai rusų, lenkų, prancūzų, anglų, jugoslavų, vokiečių ir kitomis kalbomis.
Atskirai galima kalbėti ir apie E. Mieželaičio rankraščius – juos muziejui perdavė pats poetas. Rankraščiai tvarkingi, kaligrafiškai perrašyti ant baltų rašomojo popieriaus lapų, pavadinimai dažniausiai užrašyti spalvotais flomasteriais.
E. Mieželaičio rinkinys išsiskiria ir meno kūriniais. Jame – 1948-jų R. Kalpoko iliustracijos vaikiškai knygelei „Zuikis Puikis“, P. Rauduvės iliustracijos „Žvaigždžių papėdei“ (1959), S. Krasausko iliustracijos „Žmogui“, A. Žviliaus „Mano lyrai“ ir kitos. Archyvuose yra ir du poeto šaržai, kuriuos piešė dailininkai S. Krasauskas ir L. Juozonis.

Parengė muziejininkė Irma Balčiūnienė


Atgal