Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
10
balandžio
2020

„REMIUOSI Į TAVE, LAIKO PATIKRINTAS EILĖRAŠTI“

2019 gegužės 11 d., šeštadienį, 13 val. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyks poezijos konkursas „Remiuosi į tave, laiko patikrintas eilėrašti“ iš ciklo „Poezijai atviras laikas“.
Dalyvaus Kauno Maironio universitetinės gimnazijos ir Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos mokiniai – skaitovai, juos parengusios mokytojos R. AtkočiūnienėJ. Sakalienė, V. Grigienė, J. Sakalauskienė. Skaitovus vertins komisija: aktorė E. Žebertavičiūtė, poetė D. Saukaitytė, lietuvių kalbos tyrėja prof. E. Jakaitienė, Europos kalbų pedagogų asociacijų federacijos Šiaurės ir Baltijos šalių regiono atsakingoji sekretorė E. Šleinotienė. Renginį ves jo sumanytoja dr. I. Dagytė Mituzienė. Muzikiniais intarpais renginį praturtins altininkas M. Grigas.

 

Maloniai kviečiame atvykti!
 


Konkurso prizus mecenuoja Mituzų ir Dagių šeimos, glaudžiai susijusios su minėtomis gimnazijomis, o taip pat mininčios Genovaitės Dagienės, Aušros mergaičių gimnazijos (dabartinės Maironio universitetinės gimnazijos) absolventės, klasikinės poezijos mylėtojos ir skaitovės, Vytauto Didžiojo universiteto Filologijos fakulteto studentės, jūrų skautės sukaktį.
Kaip gausiai Lietuvoje užderėjo svarių jubiliejų, iškilių šimtmečių. Pernai minėjome atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį. Šiemet – prezidento A. Smetonos šimtmetį. Rudenį Kaune į S. Dariaus ir S. Girėno gimnaziją jos šimtmečio proga rinksis absolventai. Maironio universitetinė gimnazija jau daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus peržengė šimtmečio slenkstį, dabar mini Maironio vardo suteikimo trisdešimtmetį.
Visos šios ir daug kitų mums svarbių datų surašyta enciklopedijose, informacijos laikmenose, bet gyvos ir išliekančios – tik mumyse, apsigyvenusios mūsų kasdieniame gyvenime. Visoms kartoms priimtinos atminties melodijos kūrime išskirtinė vieta tenka poezijai. Visų pirma todėl, kad turime gausų, vertingą, įkvepiantį klasikinės poezijos lobyną.
Eilėraščio gyvybei reikia ne tik puikaus poeto, bet ir nuoširdaus mylėtojo, skaitovo, skaitytojo. Didžiulė jėga, kai eilėraštis peržengia profesionalios teatro salės slenkstį, išskridęs radijo bangomis, apsigyvena eilinio klausytojo gyvenime – yra kartojamas ir šviesią, ir sunkią valandą, tampa žmogaus gyvenimo ramsčiu.
Taip į poeziją ne tik žvelgė, taip ja gyveno viena mūsų renginio herojų – Genovaitė Rubkutė Dagienė, gimusi antraisiais mūsų nepriklausomos Lietuvos metais, augusi drauge su laisva Lietuva, meilę savo valstybei puoselėjusi ir ilgus okupacijos metus, su jauduliu laukusi ir sulaukusi atkurtos Nepriklausomybės. Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį, iki pat išėjimo 2010 m. ji kasdien, kaip eidama į darbą, savo gražia kaligrafiška rašysena perrašydavo po vieną tą dieną jai svarbiausią eilėraštį. Taip diena po dienos į baltus lapus klojosi jos rankos palytėti B. Brazdžionio, Maironio ir kitų jos numylėtų poetų posmai, dažnai tylomis ar garsiai skaitomi.
Atrodytų, tas kasdienis dvasios darbas buvo ir turėjo likti svarbus tik jai pačiai. Lapai su eilėraščiais tarytum skrido ir nuskrido drauge su ja… Tačiau kiekvienas, prisilietęs prie šios žinios, savotiškai suklusdavo, dažnas stabtelėdavo. Ir klasikinis eilėraštis kaip mus visus vienijanti idėja bent trumpam sužėrėdavo platesniame kontekste.  
Stabtelėkime ir mes. Kaip artimą žmogų bent mintyse priglauskime poezijos knygą ir paklauskime: „Kam ir kaip gyveni, eilėrašti?“

Visa galerija
Atgal