Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
15
lapkričio
2018

„PILKOJI ALGIRDO VERBOS ŽVAIGŽDĖ“

Spalio 19 d., ketvirtadienį, 17 val. Juozo Tumo-Vaižganto butas-muziejus (Aleksoto g. 10-4) kviečia į žinomo poeto Algirdo Verbos poezijos skaitymus ir atsiminimų knygos „Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“ pristatymą. Dalyvaus aktoriai Liucija Zorūbaitė ir Petras Venslovas, dainininkė Ilona Papečkytė.

Laukiame!

 


...Taigi stovėjo smėlynuose troba skiedromis dengtu stogu. Buvo toje troboje asla. Kitame jos gale - kamara su medinėmis grindimis. Mat ji atstodavo svirną, o kai grūdų dulkes su žąsies plunksna iššluodavo, galėdavai iki valios prietemoje pamiegoti. Tėvas visą amželį galvojo, kaip prasimanyti grindų lentų, kad išklotų jomis tą aslą. Bet jos taip ir užteko visų mūsų kojoms. Tiesa, tėvas vis dėlto užsidirbo lentoms. Grindims naujame name gyvenvietėje ir – iš širdgėlos – savo karstui...
Toje troboje, kampe ant aslos, dažnai glausdavosi ir svečiai. Per didžiausius speigmečius tėvas iš tvarto parvesdavo besiėriuojančią avį. Kad nesušaltų. Drauge juk šilčiau. Ak, tas mielas gyvulio artumas, jo alsavimas. Likimo špyga, kartais šiandien pagalvoju. Dabar nė už ką negalėčiau nė nupiepusiam gaidžiui galvos nukirsti, o tąsyk...
Tąsyk, vaikystėje, be jokios baimės, net su pasididžiavimu, kaip tikras vyras padėdavau tėvui dirti kailį aviai, pakabintai po balkiu. Bet koks tai nuzulintas autobiografijos kadras. Vos ne kaip lietuviškame kino filme „Tas prakeiktas nuolankumas“...<...>
Toks įspūdis, tarsi tai kas papasakota, jau viena ausimi girdėta. Kas atsitiko man, panašiai atsitiko ir kitiems žmonėms. Bet gal ir gerai. Vadinasi, yra ryšys su kitu žmogumi. Vadinasi, yra kartos patirtis. Ne vienas išeivis iš kaimo pažįsta šį jausmą. Lyg tave būtų pastvėręs nešti didelis paukštis ir, kad nenumestų virš bedugnės, turi jį šerti savo kūnu.
Daug turim skambių, gražių žodžių. Šventų žodžių. Bet jie ne daugybos lentelė. Kad jie taptų savastimi, jie turi išaugti manyje. Kad žodis augintų žodį, kaip vyresnis vaikas – mažesnįjį. Kad jis teiktų spalvą ir kvapą žolei, paukščiui sparnus, žmogui – tikėjimą.
Kokie tie žodžiai, aiškinti nereikia.
Mes juos visi žinome.
1985
                           Algirdas Verba
                           Iš „Keli nuzulinti autobiografijos faktai“

Visa galerija
Atgal