Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
lapkričio
2018

„NEJAUGI TAI BUVO“

Maironio lietuvių literatūros muziejus kviečia 2017 m. birželio 15 d., ketvirtadienį, 17 val. į poeto, publicisto, dramaturgo, operos solisto Stasio Santvaro 115-ųjų gimimo metinių minėjimą ir Dainuolės Kazlauskienės parengtos knygos apie aktorę Rūtą Staliliūnaitę „Nejaugi tai buvo“ (straipsniai, pokalbiai, laiškai) („Naujasis lankas“, 2017) sutiktuves. 
Kartu su knygos autore dalyvaus poetas Robertas Keturakis, Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius, aktorius Egidijus Stancikas, pianistė Šviesė Čepliauskaitė. Renginį ves muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė.

Knygą bus galima įsigyti!
 

Maloniai kviečiame!


Apie knygą:
Kauno meno kūrėjų asociacijos pastangomis po kelių metų triūso pasirodė knyga apie aktorę Rūtą Staliliūnaitę „Nejaugi tai buvo: straipsniai, pokalbiai, laiškai“, kurią sudarė Dainuolė Kazlauskienė (Kaunas, Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2017).
„Nejaugi tai buvo“ – iškilios teatro, kino ir televizijos aktorės Reginos Rūtos Staliliūnaitės (1938–2011) knyga, sudaryta po autorės mirties iš jos gausaus ir įvairaus rašytinio palikimo. Intelektualūs pasisakymai, įtaigūs straipsniai, apgalvoti interviu ir jautrūs laiškai, surinkti daiktan iš rankraščių ir spaudos bei parengti kvalifikuotos bibliotekininkės, autorinių teisių paveldėtojos Dainuolės Kazlauskienės, puslapis po puslapio tarsi grąžina gyveniman legendinę asmenybę, nutviekstą neeilinio talento, istorinių vaidmenų, pelnytos garbės ir pripažinimo.
Leidinys gausiai iliustruotas retomis, daugumoje pirmą kartą skelbiamomis nuotraukomis. Ir ne tik. Tarsi knyga knygoje – pluoštas aktorės Rūtos Staliliūnaitės ir išeivijos poeto, dramaturgo, solisto Stasio Santvaro laiškų: subtilus, intriguojantis būsenų bei jausenų dialogas.


Viltis – nebūtinai kvailių motina. Štai vakar, jau beveik nelaukiami, ir atlėkė Pačios sveikinimai iš Vilniaus! Pasidžiaugiau dailiai sulipdyta gėle, dar daugiau paguodos man suteikė tie keli sakiniai, kuriuose išgirdau tą pačią, nors jau seniai girdėtą širdį. Dėkui, brangi Rūta! Kažkada viename savo laiške man taip kalbėjai: „Dievulėliau, koks ilgas nesimatymas – nesikalbėjimas mus skiria! Ak, kad galėtume, kad galėtume!“. Iš tikro, kad galėtume, kad galėtume!.. Bet skiria mus gana didelė toluma, gana gili bala, skiria mus laiko, žmonių kvailiojimai, o gal keisčiausia – kažkur ir kažkaip prasilenkia mudviejų laiškai. Šilta širdy, kad štai ir vėl ryšys lyg ir susimezgė...
 

Iš S. Santvaro laiško R. Staliliūnaitei, 1978 06 02, Bostonas

Visa galerija
Atgal