Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

M. MARTINAIČIO ATMINIMO VAKARAS

Lapkričio 24 d., ketvirtadienį, 17 val. Maironio lietuvių literatūros muziejus kviečia į poeto Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) 80-mečio atminimo vakarą.
Dalyvaus literatūros kritikas Valentinas Sventickas, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas Jonas Brigys, poeto vaikaitis Antanas Skučas, aktorius Henrikas Savickis, vakaro vedėja – rašytoja Aldona Ruseckaitė.
Renginio metu galėsite pamatyti filmą „Vaikystės dienoraštis“ (rež. Antanas Skučas) pagal M. Martinaičio eilėraštį „Rauda boružei. Vasaros sapnas“.

Prieš renginį kviečiame aplankyti parodą „Debesų lieptais“ (Marcelijui Teodorui Martinaičiui – 80), kurią parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė.
Daugiau apie parodą >>

Laukiame Jūsų!
 


Marcelijus Martinaitis (g. 1936) – poetas, eseistas, vertėjas. 1975 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, 1998 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Kaune įgijo techniko specialybę, Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. Nuo 1980 m. Vilniaus universitete dėstė tautosaką ir literatūrą. Vilniaus universiteto docentas. Priklausė Sąjūdžio vadovybei, buvo deputatas, vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, pirmininkavo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybai. Kūryba skelbiama nuo 1955 m. Pirmoji knyga „Balandžio sniegas“ išėjo 1962 m. M. Martinaitis Išleido daugiau nei dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. Pirmuosiuose eilėraščių rinkiniuose M. Martinaitis pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968–1970 lietuvių literatūros atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, M. Martinaitis padėjo meno autonomiškumo ir kultūrinio daugiasluoksniškumo pagrindus. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį jos žlugimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. Folkloro personažas – žemaitis Kukutis yra archainės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje, kuri išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą. M. Martinaitis – vienas iš nedaugelio senesnės kartos rašytojų, kuriam pavyko atsinaujinti posovietiniu laikotarpiu. Jo rinkinys „K. B. Įtariamas“ (2004) radikaliai skiriasi nuo agrariškos ankstesnės kūrybos – jame nelieka žemės, folkloro, archaikos metaforų. Naujojoje poeto kūryboje apsigyvena visai kitoks personažas – vienišas, kažkuo įtariamas ir įtarinėjantis „mažasis žmiogus“, gyvenantis netikrumo ir baimių pilname šiuolaikiniame pasaulyje. „Skaitydamas M. Martinaitį turi visko tikėtis – sakralumo, pokštų, graudulio, senų raštų stilizavimo ir moderniausių posūkių, dainos poetikos ir verlibro. Jis intymizavo ir sužmogino lietuvių poeziją, be triukšmo atstūmęs klišes ir sustingusių formų ledkalnius“ (Valentinas Sventickas)

Visa galerija
Atgal