Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
12
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

KNYGOS „KAIP ŽAIBAS“ SUTIKTUVĖS

Balandžio 23 d., ketvirtadienį, 17 val. B. ir V. Sruogų namuose-muziejuje – rašytojos Aldonos Ruseckaitės naujausio romano „Kaip žaibas“ pristatymas ir fotografijų parodos „Maironio sodas“ atidarymas. Kartu su autore dalyvaus skaitovas Tautgirdas Ačas ir smuikininkė Jurgita Gelūnaitė-Tervydienė.
Maloniai laukiame!
 
Knygą bus galima įsigyti.


Aldona Ruseckaitė apie romaną „Kaip žaibas“:
„Aš bandžiau „įeiti“ į tokią šeimą, kurios sūnus Lukas padarė nusikaltimą. Kas vyksta po to? Kaip jaučiasi jis pats, perskrostas žaibo-šėtono, ką jaučia motina, tėvas, brolis, mylimoji? Ką mąstyti? Kaip suprasti savo vaiką, padariusį nusikaltimą? Juk tėvų meilė niekur neprapuola. Teisti, teisinti? Kur ieškoti priežasčių dėl sūnaus poelgio – gal savyje? Kaip pažvelgti į akis kitai motinai, kuri neteko savo vaiko? Klausimų yra daugybė, psichologinius atsakymus rasti labai sunku. Bandžiau įsivaizduoti. Visa tai gali įvykti ne tik emigracijoje, bet ir Lietuvoje. <...> Dar kartą supratau, jog nieko, o nieko negalima išsižadėti, nes niekas nežino, kokie išbandymai numatyti...

***

Romane yra aliuzijų į Šventąjį Raštą, nes ne vienoje vietoje interpretuoju siužetą iš Naujojo Testamento apie Sūnų palaidūną. <...> Esu per gyvenimą daugybę kartų girdėjusi, patyrusi, dalyvavusi, kai žmogų ištinka didžiulė bėda: nepagydoma liga, mirtis, sielvartas, tiesiog nėra ko griebtis, žemiški dalykai tarsi bejėgiai, tuomet sakome: aš už tave melsiuosi, tu už mane pasimelsk, mes visi melsimės, kad būtų lengviau... Malda yra įtaiga, susikaupimas, viltis. Tik kai viskas gerai sekasi, galime iš šių dalykų šaipytis, o štai šast nelaimė – tuomet įsijungia visai kiti impulsai...

***

Neįsivaizduoju rašytojo, kuris neturėtų sau priekaištų, kuris galvotų, kad viskas tobula. Jeigu taip galvotum, tuomet su tavimi jau baigta... Viską įvertina skaitytojai, jie visagaliai.“


Aldona Ruseckaitė apie parodą „Maironio sodas“:
„Fotografija yra mano viena iš meditacijos ir poilsio formų. Fotografuoju nuo paauglystės, kai pusbrolis padovanojo iš Sibiro parsivežtą seną fotoaparatą, su juo darydavome tamsiame sandėliuke nuotraukas ir mano didžiausia nuostaba būdavo, kai vonelėje imdavo ryškėti vaizdas – nieko nėra ir staiga – stebuklas – vaizdas, būdavau pakerėta. Panašiai yra ir dabar. Iš kur nors grįžtu, tik spėju nusimesti apsiaustą ir jau prie kompiuterio – kokie vaizdai, kas išėjo, ką „sugavau“? Kartais iš šimto kadrų nepatinka nė vienas. Bet tai nesvarbu, juk aš ne profesionalė. Nors jau esu keletą parodų surengusi, šen ten jas eksponavusi, tačiau tik viena tema – Maironio sodas. Kadangi stengiuosi per pietų pertrauką  nors dešimčiai minučių išbėgti į sodą, pasižvalgyti, apžiūrėti augmeniją, stebėti paukščius. Pailsiu. Grįžusi į kabinetą, įmetu į kompiuterį, jeigu kas gražaus – pasiunčiu kai kurioms kolegėms, jos sako – o, kaip mūsų sode gražu... Sodelį stebiu visais metų laikais. Visur keliauju su fotoaparatu. Kartais galvoju, kad būtų įdomu būti ekstremalių įvykių fotografe arba dienų dienas tykoti miškuose kokio žvėries. Jeigu gyvenčiau dar keletą gyvenimų... Taip, esu gamtos žmogus ir visas tas grožis, kurį matau aplink save, keliaudama ar stebėdama pro balkono langą, man suteikia ir ramybės, ir vidinės šviesos.“

Visa galerija
Atgal