Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
kovo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ“

2017 m. kovo 3 d., penktadienį, 17 val. kviečiame į poeto, kunigo Ričardo Mikutavičiaus (1935–1998) poezijos ir muzikos valandą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“.
Programą atliks: aktorė, diktorė Dalia Stonytė, Lježo (Belgija) tarptautinio styginių kvartetų konkurso laureatas, smuikininkas, prof. Petras Kunca, M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso laureatė, pianistė Živilė Karkauskaitė, kompozitorius, prof. Mindaugas Urbaitis.
Skambės Ričardo Mikutavičiaus poezija taip pat Johano Sebastijano Bacho, Balio Dvariono, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Jeronimo Kačinsko, Šarlio Guno ir Mindaugo Urbaičio muzika.
 

Laukiame Jūsų!


 Ištrauka iš Marcelijaus Martinaičio anotacijos poeto, kunigo R. Mikutavičiaus poezijos knygai „Poterių upė“ (1990):

„Neskubu šios knygos apšaukti nepaprastu įvykiu, bet pavadinti dvasinga – galiu ir noriu. Tikri, iš širdies plaukiantys žodžiai visada yra geri. Dvasingi žmonės tai žino. Ši knyga yra tylių ir gilių meditacijų vaisius, jos minčių tekėjimas, pasikartojimai, net ritminė monotonija artima maldai, rožančiaus kalbėjimui, todėl labai tiksliai pavadinta – „Poterių upė“. Toks išraiškos būdas, labai vykusiai naudojamas, beje, retai sutinkamas ir poetų kunigų kūryboje, tarsi pats savaime yra dvasingas – kaip vargonų gaudimas ar giedojimas be žodžių. Kaip neskuba amžinybė, taip neskuba ir poeto žodis, panardintas intonacinėje tėkmėje, atplaukiančioje iš amžių, iš Rytų, iš psalmių, iš senos lietuvės dainos...
Knygoje išsiskleidžia dvasios patirtis, kurią suteikia tikėjimas. Netikintiems nesakau, kad būtinai – Dievu, o tikintiems, kad – ne Dievu. Visa tikra ir didi kūryba kyla tik iš tikėjimo. Aš nežinau, kas tai yra, aš nematau ir negirdžiu, bet jaučiu. Nors ne vienaip vadiname, bet į ten sueina visi – prisipažinti, daryti atgailą, išpažinti...
R. Mikutavičiaus lyrikos knyga padės mums iš naujo prisiminti, ką davė ir ką dar gali tikėjimas duoti dvasiai, dorovei, artimo meilei, kai jis tampa kūryba, sutelkiančia jėga. Ta prasme lietuvių poezijos patirtis yra fenomenali: beveik visa jos klasika sukurta kunigų, ne tik atpasakojanti tikėjimo tiesas, kiek pasinerianti didžiojoje Visumoje, kuri vieniems yra Dievas, kitiems – nepažintoji Valia, dar kitiems – Gyvenimas. Jie suvokė didžiąsias galias: Visatą, gamtą, gyvybę ir mirtį, tėvynę, kas atitiko ir didžiai pranoko tikėjimo praktiką. Jų tikėjimas yra stiprus gamtos ir kultūros išgyvenimas, kūrybos aktas, ką mums primena dievdirbių menas, mūsų lyrika, Šv. M. Marijos garbinimo apeigos lietuvių kaimuose. Tai susiliejo su etnine kultūra, tapo giliai vidiniu kultūros, dorovės ir sąžinės aktu.
Į šią tradiciją noriu įstatyti ir R. Mikutavičiaus lyriką, kuri nepanaši bet atpažįstama. Tai visų pirma – gamtos suvokimas, buvęs toks svarbus K. Donelaičiui, A. Baranauskui, Maironiui, artimas šventumui, dieviškumui. „Poterių upėje“ gamta yra ne grožėtis, ne laiką joje leisti, o jaučiama kaip begalinis vyksmas, tęstinumas, didieji ženklai, stebuklas ir to stebuklo įrodymas, kam žmogus yra arba turi būti didžiai atsakingas: viršydamas savo įgaliojimus, jis priartina pasaulio pabaigą, kurios vardas jau žinomas – ekologinė.
Pavojaus akivaizdoje ši knyga mums sako meilės žodžius, sako tada, kai veikti sunku arba beveik neįmanoma.
Bet yra įmanoma, kai pasakoma!
P.S. Šiek tiek biografinių duomenų. Ričardas Mikutavičius gimė 1935 metais, 1953 baigė Kauno 4 vidurinę mokyklą, o 1958 metais kunigų seminariją Kaune. Kunigavo Kaune, Seredžiuje, Tytuvėnuose, Babtuose, šiuo metu – Kaune. Savo kūrybą spausdino katalikų leidiniuos, „Pergalėj“.

Marcelijus Martinaitis“

Visa galerija
Atgal