Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
10
balandžio
2020

J. MARCINKEVIČIUI – 88

2018 m. kovo 10 d., šeštadienį, 11 val. Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus kviečia į Justino Marcinkevičiaus 88-ojo gimtadienio minėjimą.
Bus pristatyta Valentino Sventicko sudaryta atsiminimų knyga „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“. Literatūrinę muzikinę kompoziciją, skirtą J. Marcinkevičiui, atliks A. Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro mišrus choras „Gimtinė“ (vad. Rimantas Vaičekonis) ir skaitovės Zita Budanovienė bei Onutė Balčiūnienė.
 

Laukiame! 


Debiuto metais [1955] Marcinkevičius atgaivino gryną lyrizmą, pasiremdamas liaudies daina ir dėdamas į atskirą vietą patetiką, kurios reikalavo sovietai. Maždaug dešimtmetį laviravo tarp privalomybių ir autentikos. Kaimo papročius, dorovę, gamtos žmonių gyvenimo sanklodą, paprastus žodžius – ugnis, vanduo, duona – jo poezija įtvirtino kaip tautos ir pasaulio pamatinius ramsčius. Jis taip gražiai ir pačiu laiku ištardavo žmonių laukiamus pojūčius ir žodžius, kad jie įsiterpė į sąmonę ir frazeologiją. Jo poezija, jautri žmonių išgyvenamiems vargams ir polėkiams, skleidė supratimo, atjautos, bendrumo ir gerumo šviesą – sunkaus   XX amžiaus deficitą. Marcinkevičiui pavyko suderinti modernumą ir tradiciją, gražią frazę ir neištartas, bet esančias prasmes, paprastumą ir meno paslaptį. Taip pasitarnavo nebanalios poezijos tikram populiarumui. Svarbiausias Marcinkevičiaus kūrybos ir veiklos motyvas, įsitvirtinęs apie 1964 metus – tautos ir jos kultūros garbė, jos išlikimas. Nacionalinę savigarbą ypatingai gaivino poetinių dramų trilogija, iškėlusi valstybės, rašto ir meno paskirties istorinius vaizdus. Atsiminimuose skleidžiasi spektaklių įspūdžiai, paliudydami, kad žiūrovai jausdavosi dalyvavę lietuviškoje meno akcijoje, kurstančioje Nepriklausomybės viltį režimo sąlygomis. Taigi žinią, kad kaip tik Marcinkevičius taria pradžios žodį steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime, Lietuvos žmonės suvokė kaip savaime suprantamą. Suvokė ir kaip patvirtinimą, kad procesas reikšmingas. Tą kalbą jis pradėjo tobulai intonuotu sakiniu: „Pagaliau atėjo ta diena“
 

                                   Valentinas Sventickas

Visa galerija
Atgal