Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

BERNARDUI BRAZDŽIONIUI – 110

Vasario 2 d., ketvirtadienį, 17 val. Maironio namuose minėsime poeto Bernardo Brazdžionio 110-ąsias gimimo metines. Literatūrinę-muzikinę programą „Per pasaulį keliauja žmogus“  atliks aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas; kanklių trio: Ieva Raubytė, Augustė Kubiliūtė ir Viktorija Staseliūnaitė (vadovė Jurga Senkutė). Bernardo Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė skaitys pranešimą „Bernardo Brazdžionio rinkinio naujienos“.
 

Prieš renginį kviečiame aplankyti parodą „Bernardui Brazdžioniui – 110“, kurią parengė Bernardo Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė. Paroda veiks nuo sausio 24 d.

Laukiame Jūsų!


Credo

 Mintis, jausmus, pergyvenimus, idėjas žodžiais reikšti yra menas. Kūryba. Dažnai kūryba net t[ai], ką pats autorius „pergyvena“ tik tam reikalui, tik tą momentą. Mes sakome, jog tai „iš širdies gelmių“ išplėšta, o iš tiesų tai tėra tik iliuzija. Apgaulė. Graži, meninė apgaulė. Todėl ir poetų meilė ne visada tikra, gryna meilė; ir jų didelis skausmas – ne jų tikras skausmas; ir džiaugsmas – taip pat dažnai ne jų grynas, o „sukurtinis“ džiaugsmas. Tuo atveju kūrėjas yra tarsi tas didis ir stebuklingas kanklininkas, kuris savo širdies pirštais, savo žodžiais užgauna nematomas kanklių stygas – skaitytojų ir klausytojų širdies stygas, – ir jos suaidi, sugaudžia, džiaugsmu suskamba, suvirpa, ar ima skųstis ir verkti... Būna širdžių, kurios turi stygų šimtus ir tūkstančius, būna širdžių, turtingų karališkai, atsišaukiančių į kiekvieną tavo palietimą, ir būna širdžių, kurios daug stygų pametę, kurios skurdžios ir nusigyvenę, nebe į viską atliepia; ir būna širdžių, kurios niekad daugiau kelių pykčio ir pagiežos, keršto ir neapykantos, nevilties ir neramybės stygų neturėjo. Joks menas joms neprieinamas; joks menas nejaučiamas; jokiai kūrybai jos nejautrios. O rašytojai ir poetai gal tuo ir yra didesni, kuo labiau jie geba sukurti tą nuostabią iliuziją, kad paskui kartu su Jonu Aisčiu pasakytų: „...aš tik pasijuokiau, o tu ir patikėjai“. Bet atsitinka kartais ir taip, kad autorius sako tai, ką pergyvena iki giliausių širdies gelmių, kad jis rašo širdžiai plyštant, iš skausmo, kad rašalą maišo su ašaromis, o gryniausiam jausmui neranda žodžio – ir skaitytojas nieko nejaučia. Dar baisiau. Skaitytojas jaučia autoriaus bejėgiškumą ir stebisi, kodėl taip visa banalu, prasta, be jausmo, be meno; gi kritikas, griežtas ir neatlaidus, kartais tik ir laukęs to silpnybės momento, purvinomis, nevalytomis kojomis pasistoja ant vargšo kūrėjo galvos ir suniekina jo nuoširdžiausią, gryniausią ir jautriausią kūrybą iki paskutiniųjų. Kodėl? Ogi todėl, kad poetas jai nerado meninės (iliuzinės, apgaulės!) formos.

Ne, šis mano tvirtinimas nėra kategoriškai vienpusiškas. Yra dar taip vadinami įkvėpimo momentai. Momentai, kada žodžiai plaukte plaukia, kaip žemės šaltinis iš nežinomų, paslaptingų ir niekieno neišaiškintų gelmių; yra momentų, kada paprasčiausio sakinio negali sulipdyti. Ir paprastų paprasčiausiam laiškui trūksta žodžių, trūksta minčių, trūksta daug ko ir visko, ir parašai ne tą, ką norėjai, ne tą, ką jautei, ne tą, ką mąstei, o kažkokių stagarų, nuvytusių, o gal niekad nebuvusių gyvų krūvą surinkai.

Dėl to tad žmonės šimtus ir tūkstančius kilometrų važiuoja traukiniais, laivais plaukia ar skrenda lėktuvais, kad pasikeistų gyvais žodžiais, labai kartais paprastais ir nerinktiniais, bet gyvais, nenumirusiais žodžiais, ir po valandos, po poros valandų ar po paros grįžta atgal, nesigailėdami nei išlaidų, nei ilgo kelionės laiko, nesiskųsdami nei nuovargiu, nei nepatogumais; kas nebuvo pasakyta žodžiais, tą „kalbėjo“ tylos minutės, tą išsakė žvilgsniai ir gestai, veidas ir akys.

Tai štai kiek prikalbėjau apie žodį ir apie jo sukurtą iliuziją, apie popierinį ir apie gyvą žodį, o ką norėjau pasakyti ir nepradėjau.
<...> Esu lietuvis katalikas. Iš esmės, ne iš paviršiaus. Idėjinis, ne reklaminis. Kas tokį mane vertino, pripažino ir kvietė, ten bendradarbiavau. Jokio žodžio nebuvau pasakęs prieš tuos, kurie vadinosi pažangiaisiais ir aktyvistais. <...>

Jei kam Lietuva tik cirko arkliukas, ant kurio jis per tautines šventes – per 16 vasario pajodinėja, o gerai uždrožęs ir per politinį priešą peršoka, tam aš visuomet sukelsiu tik „papiktinimą“, nes man „Lietuva – žemės žodis švenčiausias“.

                                                                                             Iš Bern. Brazdžionio rankraščio


Visa galerija
Atgal