Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

MAIRONIUI SKIRTA PARODA LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIME

2012 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seime buvo atidaryta paroda „Maironis ir jo epocha“, kurią parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojos: direktorė Aldona Ruseckaitė, pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė, Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė ir dailininkė Inga Zamulskienė.
 
Toliau pateikiame Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės kalbą, pasakytą atidarant Jono Mačiulio-Maironio parodą Lietuvos Respublikos Seime.
 
Šiandieną smagu pristatyti parodą apie Maironį ir Vilniuje, ir Seime. Vilnius – Maironiui buvo tarytum svajonių miestas, ir širdies žaizda, kai jį atplėšė kaip sostinę nuo Lietuvos. Niekada iki mirties nenurimo, kur tik buvo galima pasisakyti ar parašyti, akcentavo, jog Vilnių kaip sostinę turime atgauti. Todėl poeto albumuose buvo įdėti ir saugomi atvirukai, susiję su Vilniaus okupacija, kurių pavyzdžių šiandieną matote ir čia, parodoje. Ant vieno atviruko užrašyta Maironio eilutė O, Vilniaus nepamiršk, Lietuvi. Šiandieną beveik niekas nežinome ir Maironio rankraščio, kuris saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje „Nuskriaustos lietuvių tautos atsišaukimas į pasaulio tautas“, rašytas 1923 metais. Skausmingas, tiesus, didaktiškas. Atskeliant nuo Lietuvos trečdalį jos etnografiškos teritorijos ir jos amžiną sostinę Vilnių, padaryta jos gyvam kūnui amžina žaizda, kuri Europos sąžinei neduos ramumo, o prie pirmos progos sulaužys ir jos taiką. Su Lietuva pasielgta neteisingai, nes ji maža ir negali jėga pasipriešinti švenčiausių jos teisių sumindžiojimui. Visuomeninėje veikloje Maironis visada ir visur rėmėsi moralės, tiesos, doros principais. „Nuskriaustos tautos atsišaukime“ jis visaip gėdija tuos, kurie kumštį stato aukščiau teisybės, baugina juos, jog ateis laikas ir istorija ištars savo teisingą žodį. Kokią valdžią ar instituciją pasiekė šis atsišaukimas – neaišku, žymu tai, kad dokumentas ruoštas kartu su J. Tumu-Vaižgantu, nes šio ranka ant kampo lapo užrašyta – „Maironies projektas“.
Žinome, kad Maironis parašė eilėraščių, skirtų Vilniui. Tad šiandieną ši šventė Vilniuje yra labai svarbi ir dėsninga.
O Seimas? Svarbi Maironiui vieta. Ir čia, parodoje, Jūs galite pamatyti kvietimus į Steigiamojo Seimo atidarymą ir Steigiamojo Seimo pirmininko kvietimą praleisti vakarą, yra ir fotografija, kurioje iškilusis Maironis su visomis regalijomis sėdi Seimo posėdyje. Jį kviesdavo kaip žymų žmogų, susigaudantį ne tik Lietuvos, bet ir Europos, net pasaulio politiniuose reikaluose, kaip mokantį septynias kalbas ir esantį aukštos kultūros. Be abejo, Maironis kėlė didelius reikalavimus ir Prezidentui, ir Seimui, ir Vyriausybei – pagrindinis poeto motyvas – sąžiningas, profesionalus, doras ir svarbiausia pasiaukojamas, nesavanaudiškas darbas Tėvynei Lietuvai, nes vienintelė, tikroji, didžioji Maironio meilė ir buvo Lietuva...
Taigi – paroda „Maironis ir jo epocha“ , kuri dar turi paantraštę iš Maironio testamento „... palieku visą mano judomąjį turtą“, parengta iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių, tačiau pasidairėme ir kitose archyvinėse institucijose: M. Mažvydo, Vilniaus universiteto bibliotekose, Vilniaus archyvuose, kai ką eksponuojame ir iš jų, dėkojame už draugiškumą. Parodos 22 stenduose Jūs galite smulkiai susipažinti su Maironio gyvenimu, biografija ir kūryba, tereikia rasti valandėlę laiko ir susikaupus peržiūrėti. Galite pamatyti Maironio gyvenimą nuo gimtinės Pasandravyje ir Bernotuose, susipažinti su tėvais ir seserimis; mokslai Kaune, Kijeve, vėl Kaune, Peterburgo dvasinėje akademijoje, toje pačioje akademijoje 15 metų profesoriauta, nuo 1909 m. Maironis grįžta į Kauną, pasakęs, jog gana lesinti svetimus paukščius, kai broliai lietuviai kviečia darbuotis į tėvynę. Čia Kunigų seminarijos rektorius, Lietuvos universiteto profesorius. Ir visuomeninė veikla, ir kultūrinė, ir pastoracinė; matysite ir fotografijas iš poeto laisvalaikio, su draugais, viešnagėse. Kad lankytojui būtų lengviau suprasti, atskyrėme Maironio rašto ir kūrybos dalį į atskirus stendus.  
Kūrybos stenduose galite suvokti visą Maironio kūrybos kelią ir pastebėti, jog pirmasis mūsų klasiko rašto veikalas buvo ne poezija, o Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu 1891 m. išleista pirmoji ištisinė Lietuvos istorija lietuvių kalba „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“. Noriu pastebėti, kad Maironis visą gyvenimą giliai domėjosi senąja Lietuvos istorija. Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jis paniro tyrinėti Vytauto didžiojo laikmetį, aplinką, paties karaliaus personažą, parašė apie jį tris dramas, kurios buvo pastatytos Kauno valstybės teatre, sulaukusios gana prieštaringų atsiliepimų. Galite pamatyti fotografijų iš pastatymų. O tarp originalių eksponatų – dramos „Kęstučio mirtis“ rankraštį. Maironiui Vytauto Didžiojo personažas iš visų istorinių personažų buvo pats artimiausias ir brangiausias, jis yra rašęs, jog jo ir Vytauto likimai tartum susipina: galbūt todėl, jog abu tarsi nebuvo įvertinti: Vytautas negavo karaliaus karūnos, o Maironis – svajotosios vyskupo mitros. Žinoma, pagrindinė Maironio kūrybos knyga yra „Pavasario balsai“, kurią per gyvenimą išleido 4 kartus: 1895, 1905, 1913, 1920. Pirmuosiuose „Pavasario balsuose“ buvo 45 eilėraščiai, o 1927 m. „Raštų“ knygoje „Lyrika“ 131 eilėraštis – tiek maždaug jų Poetas ir parašė. Parodoje matote originalias Maironio „Pavasario balsų“ knygeles, jų viršelius. Atkreipiu dėmesį, jog poetas buvo iš tų kūrėjų, kurie nepaliaujamai taisė, tobulino savo kūrybą. Jis eilėraščius braukydavo ir taisydavo tiesiog knygose, tad ir tokių pavyzdžių parodoje esama. Dėl savo kūrybos taisymų Maironis yra labai originalus poetas.
Parodoje matote ir paties poeto parengtus „Raštus“ 1926–1930 m. Išleido savo kaštais, testamente, kaip praktiškas žmogus, numatė jų paskirtį: Laidotuvių išlaidoms apmokėti ir lentai įrengti palieku Šv. Kazimiero draugijai komisan pavestus išparduoti mano Raštų leidinius... Iš parengtų „Raštų“ suprantame, ką pats Maironis iš savo kūrybos labiausiai vertino: istoriją, poemas, eilėraščius, dramas, visuotinę literatūros istoriją.
Parodoje galite pamatyti ir daugiau originalių rankraščių, parodančių ne tik poetą, bet ir garbingą kunigą, prelatą, kuris šventino iškilius naujus pastatus: muziejus, banką, ligonines, bažnyčias, pasakydavo prasmingas kalbas, kiekvienu atveju rasdavo tinkamiausius žodžius, kalbas užsirašydavo ant popieriaus.
Eksponuojamos originalios vizitinės kortelės suteikia žinių apie to laiko aplinką ir žmones, rodo ženklus, kokie svečiai lankėsi Maironio namuose: prezidentai, „ministeriai“, politikai, menininkai, dvasininkai. O kvietimai į įvairius renginius rodo, kokia buvo aplinka, kokie to meto Nepriklausomosios Lietuvos įvykiai, kai Maironio archyve išlikę kvietimai ir į Seimo posėdį, ir į kaukių balių...
Parodoje yra ir keletas memorialinių daiktelių pavyzdžių, kas jų nori pamatyti daug, turi atvažiuoti į Kauną. Įdomiausias tarp jų yra laikrodis, kuris Maironiui yra charakteringas daiktas, nes poetas mokė savo klierikus taupyti laiką, naudingai išnaudoti kiekvieną minutę, nesiblaškyti į visas puses, susitelkti vienam tikslui.
Aš manau, jog ši išsami paroda patenkins kiekvieno lankytojo smalsumą ir suteiks daug naujų žinių apie klasiką, tautos šauklį, naujos poetinės mokyklos kūrėją Joną Mačiulį-Maironį.
O baigdama norėčiau prisiminti Maironio eilėraštį „Skausmo skundas“, kurį poetas parašė 1927 m. ir užrašė ant rankraščio kampo Spausdinti tik po mano mirties. Ir iš tikrųjų eilėraštis išspausdintas tik 1934 m., po mirties praėjus dviem metams. Kaip skausmingai poetas prisipažįsta:
Ir šitai kaip kareivis nelygioj kovoj
Be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj
Aš perblokštas ir vienas!.. O mano tėvynė?..
Gint ji savo sūnų kitados garbę gynė!
Bet dabar be garbės, be sostinės pati
Vien tik partijų partijoms dirva plati.
Čia, Lietuvos širdyje, Seime, noriu viltis ir tikėti, kad mūsų poetai niekada nebus tokie liūdni dėl savo Tėvynės, jiems nereiks vienumoje lieti širdies skausmų ir kad mūsų Tėvynė visada bus su garbe...
 
Z. Baltrušio nuotraukos
Visa galerija
Atgal