Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
gegužės
2019

ŽEMĖ BUVO ŠVIESI (J. Strielkūnui – 80)

Nuo vasario 21 dienos Maironio namuose veikia nauja paroda, skirta poeto, vertėjo Jono Strielkūno 80-mečiui. J. Strielkūnas išliks mūsų atmintyje ir literatūros istorijoje kaip paskutinis įžymus neoromantinės ir tradicinės poezijos atstovas. Turbūt geriausiai savo kūrybą apibūdino pats poetas eilėraštyje Post scriptum: Iš vasaros rožių, iš rudenio purvo, / Iš pirmojo žiedo skaisčiausios šalies, / Iš speigo, kuris kaip degtinė nupurto, / Iš džiaugsmo beribio, kančios didelės, // Iš kūdikio juoko, iš kosulio sauso, / Iš mirkstančio javo, iš miestų grūsties / Aš kūriau eiles ir nė sykio neklausiau / Nei savo, nei jų būsimosios lemties.
J. Strielkūno kūryba, dar jam gyvam esant, buvo įvertinta visomis svarbiausiomis Lietuvos literatūrinėmis premijomis. Svarbiausią iš jų – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardą – poetas gavo 1996 metais. Poeto kūryba populiari ir tarp paprastų žmonių – daugelis iš mūsų dainuoja poeto žodžiams sukurtas dainas net nežinodami, kas žodžių autorius, ir manydami, kad tai autentiškos lietuvių liaudies dainos. Kita vertus, šiuolaikiniai poetai tokio tipo eilių daugiau neberašo – rimuotos eilės ir nemadingos, ir joms kurti turbūt reikia daugiau talento. Galbūt esminę savo kūrybinę nuostatą J. Strielkūnas išsakė šiuo dvieiliu: O aš, naivuolis, seną gryčią / ir Dantės kosmosą sujungt bandau.
Poeto biografija stebėtinai paprasta ir negausi įvykių: Jonas Strielkūnas (1939 m. kovo 6 d., krikštytas kovo 16 d. Putauskuose, Vabalninko valsčius, Biržų apskritis – 2010 m. gegužės 9 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, vertėjas, publicistas. 1957 m. baigė Biržų raj. Vabalninko vidurinę mokyklą. Buvo įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą, kurio nebaigė. 1957–1960 m. dirbo Vabalninko laikraščio redakcijoje, vėliau – „Panevėžio tiesos“, 1967–1978 m. laikraščio „Literatūra ir menas“ redakcijose. Nuo 1978 m. pagrindinis užsiėmimas – vertimai iš rusų, anglų, latvių, rumunų ir kitų kalbų. Savaime suprantama, už šių negausių biografijos faktų slypėjo intensyvus vidinis žmogaus ir kūrėjo gyvenimas, apie kurį mes nedaug žinom – tik iš jo eilių ir retų bei santūrių pasisakymų spaudoje ir duodant interviu. Realųjį pasaulį tereikia iškęsti. Apie jį nereikia net per daug galvoti, svarbu – išlaikyti antrinį dvasinį pasaulį, ypač kūrėjui. Kad išliktum savimi, kad nepasiduotum, kad nepradėtum parsidavinėti. Išsaugoti kažką pirminio (Iš knygos: V. Daujotytė. Gyvenimas prie turgaus. P. 177) – taip apie savo požiūrį į išorinio gyvenimo ir vidinio pasaulio santykį kalbėjo poetas. Parodoje Žemė buvo šviesi (J. Strielkūno eilėraščio citata) rodoma daugiau nei du šimtai eksponatų, kurie, nors ir paviršutiniškai bei fragmentiškai, bet atspindi ir iliustruoja poeto gyvenimą ir kūrybinį palikimą. Daugiau kaip pusė visų eksponatų savo laiku buvo padovanoti muziejui poeto žmonos Janinos Strielkūnienės arba paskolinti šiai konkrečiai parodai. Be geranoriškos J. Strielkūnienės pagalbos šią parodą būtų buvę neįmanoma surengti. Kūrybinę poeto biografiją parodoje iliustruoja visos jo išleistos poezijos knygos ir, žinoma, rankraščiai, kurių eksponuojama labai daug – pradedant paauglystės metų pirmaisiais kūrybiniais bandymais plonuose mokykliniuose sąsiuviniuose bei pavieniuose lapuose ir baigiant storais, smulkiu, sunkiai įskaitomu braižu užpildytais brandaus poeto eilių sąsiuviniais. Poetas taip apibūdina savo eilių rašymo techniką: Man reikia impulso. Dažniausiai taip kaip valgyti įsinori rašyti. Staiga užeina ir rašai automatiškai. Mano geriausi eilėraščiai – tie, kuriuos staigiai parašiau, lyg kas diktuotų. Trumpučiai aštuoneiliai, tokie vienu atsikvėpimu. Savo eilėraščius rašau ant paprastų lapų, kai naftos bazėje dirbau, rašiau ant benzino kvitų, arba į sąsiuvinį rašau, ten juodraščiai, pribraukyta, pats neperskaitau kartais, o paskui perrašau į knygutę, kad nepamesčiau. (Iš knygos V. Daujotytė. Gyvenimas prie turgaus. P. 131) Parodos stenduose gausu nuotraukų iš poeto susitikimų su skaitytojais, iš įvairių metų Poezijos pavasario renginių, iš savo ir kitų rašytojų knygų pristatymų ir t. t. Atskiroje spintoje rodomi visi poeto vyriausybiniai ir literatūriniai apdovanojimai. J. Strielkūnas buvo mėgiamas kolegų rašytojų ir turėjo daug draugų jų tarpe. Artimai bendravo su O. Baliukone, P. Dirgėla, R. Granausku, M. Martinaičiu, E. Mezginaite, V. Skripka, R. Šaveliu ir kitais poetais ir prozininkais. Pirmaisiais gyvenimo Vilniuje metais jam daug padėjo P. Širvys ir Eug. Matuzevičius. Dviejuose parodos stenduose – laiškai, nuotraukos, dedikuoti eilėraščiai ir iliustruoja šias literatūrines ir kartu asmenines draugystes. Parodoje gausu ir dailininko kūrybą iliustruojančių profesionalių grafikių – V. Daniliauskaitės ir G. Didelytės darbų. Asmeninį savo gyvenimą poetas brangino ir saugojo nuo pašalinių akių. Kiek plačiau jis yra spaudoje rašęs tik apie savo vaikystę, tėvus ir pirmuosius gyvenimo Vilniuje metus. Todėl natūralu, kad asmeninis poeto gyvenimas ir buitis parodoje nušviesti labai fragmentiškai. Poeto asmeninį gyvenimą iliustruoja jo artimiesiems dedikuoti eilėraščiai, o buitį – daiktai, kuriuos parodai paskolino poeto žmona. Stenduose šalia kitų nebylių J. Strielkūno gyvenimo liudininkų galite pamatyti poeto šachmatus, tėvo jam dovanotus skaitliukus, pamėgtus ir žmonos dovanotus vyriškus kvepalus, anūkės Julijos pagamintus ir seneliui padovanotus keramikos darbelius, tranzistorių, spausdinimo mašinėlę, rašiklius, marškinius su monograma, pamėgtą šalikėlį ir beretę ir net pirmuosius inteligentiškus, importinius, vengriškus batus, žmonos nupirktus 1971 metais.
Paroda veiks Maironio lietuvių literatūros muziejaus patalpose iki balandžio 27 d. Ją parengė muziejininkas Edmundas Kazlauskas ir dailininkė Inga Zamulskienė.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas

 

Visa galerija
Atgal