Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

ŽEMAITEI – 170

Žemaitė (tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (1845–1921) – lietuvių literatūros klasikė, moters dalios vaizduotoja, visuomenės veikėja, pirmoji kaimietė inteligentė. Žemaitės tėvai, kilę iš neturtingų bajorų, Antanas Beniuševičius ir Julijana Sciepuraitė-Beniuševičienė tarnavo Bukantės dvarelyje pas grafą P. Plioterį. Čia 1845 m. birželio 4 d. gimė būsimoji rašytoja. Skaityti ir rašyti išmokė tėvas, o vėliau lavino pusseserė Apolionija Beniuševičiūtė, baigusi bajoraičių mokyklą Vilniuje. Julija Beniuševičiūtė mokėsi lenkų ir prancūzų kalbų, aritmetikos, geografijos, gražaus elgesio, šokių.
Fotografijų neišliko, bet dailininkės A. Skirutytės darbai mums pasakoja apie rašytojos romantišką jaunystę, kaip neturtinga bajoraitė mokėsi pas dėdienę Albertiną, nešė maistą ir siuvo drabužius 1863 m. sukilėliams, matė smurtą ir kartuves. „Lažininkų labai gailėjaus. Daug girdėjau apie visokias jų skriaudas,“ – rašė vėliau. Tarnaudama kambarine pas dvarininkus Gorskius, Julija Beniuševičiūtė sutiko eigulį Lauryną Žymantą, kuris „mokėjo gerai pasakoti savo jaunų dienelių patyrimus. Jis buvo baudžiauninko sūnus ir mažas atimtas nuo tėvų į dvarą, kur jo tėvai buvo prirašyti ir ėjo lažą.“ Vėliau mažojo Lauruko vargus aprašė „Autobiografijoje“.
Ir ji, bajoraitė, prasilavinusi, net rašyti mėginanti (slapta rašė lenkiškai dienoraštį) pamilo buvusį baudžiauninką, beturtį, beraštį, bet gražų ir iškalbingą „garbangalvį“. Dvidešimtmetė Julija ir trisdešimt trejų metų Laurynas susituokė Plungės bažnyčioje. Užaugino keturias dukteris ir du sūnus.
1884 m. Žymantų šeima atsikraustė pas vyro brolį į Ušnėnus. Kaimynystėje gyveno Višinskių šeima, gimnazistas Poviliukas atbėgdavo pažaisti su būsimosios rašytojos vaikais. Jam išvažiuojant į Šiaulius, Žymantienė vis prašydavo knygų parvežti. Kartą per Kalėdas parvežė „Aušrą“. Tuomet nusprendė rašyti, kas kaupėsi širdyje. Per trumpą laiką (1896–1899 m.) Žemaitė sukūrė geriausius savo kūrinius „Marti“, „Topylis“, „Sutkai“, „Petras Kurmelis“, „Sučiuptas velnias“, kuriuos sujungė į apsakymų ciklą „Laimė nutekėjimo“.
1906–1911 m. Žemaitė gyveno Puziniškyje pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Abi rašytojos kartu rašė komedijas, pasirašydamos slapyvardžiu „Dvi moteri“.
1916 m. Žemaitė, norėdama padėti vargstantiems tautiečiams, su Aleksandra ir Andriumi Bulotomis išvyko rinkti aukų į Ameriką. Rašytoja lankė lietuvių kolonijas, pasakojo apie pabėgėlių vargus. „Ištisus metus baldėmės po Ameriką, aplankėme daugiau negu šimtą miestelių, miestų, lietuvių kolonijų,“ – rašė kūrinyje „Svetur“. Visur nuoširdžiai juos sutiko tautiečiai ir aukojo pinigų. Laiškuose rašytoja minėjo, kad surinko 30 000 dolerių , kuriuos persiuntė į Lietuvą nukentėjusiems nuo karo.
Į Lietuvą rašytoja grįžo 1921 m. Apsigyveno pas Bulotas Marijampolėje. Mirė tų pačių metų gruodžio 7 d.

Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė

Visa galerija
Atgal