Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
14
rugpjūčio
2018

VYTAUTUI A. JONYNUI – 100

Gegužės 17 dieną išeivių literatūros kritiko Vytauto Aleksandro Jonyno (1918–2004) 100-ųjų gimimo metinių proga Maironio muziejaus trečio aukšto mansardoje buvo atidaryta paroda: „Jau pusę šimtmečio nesu girdėjęs vieversio...“
Pasitelkus unikalią archyvinę medžiagą: nuotraukas, dokumentus, epistolinį palikimą, rankraščius, knygas, spaudinius apžvelgtas  V. A. Jonyno gyvenimas ir kūrybos kelias, rekonstruota  kultūrinė, istorinė aplinka.  Paroda parengta monografiniu principu, apžvelgianti jo gyvenimą: 1918–1944 – Lietuvoje; 1944–1949 – Vokietijoje; 1949–2004 – Kanadoje.
V. A. Jonyno gyvenimo upės ištakos Bogorodske (Rusija). Pasaulį išvydo 1918 metais, gegužės 17 d., žymaus istoriko, profesoriaus Igno Jonyno ir mokytojos Elenos Ustinovos šeimoje. Šeima su kūdikiu sugrįžo į Lietuvą – gyveno Vilniuje, o vėliau persikėlė į Kauną. I. Jonynas įsitraukė į akademinį darbą, dėstė Kauno, o vėliau, pakeitus pavadinimą – Vytauto Didžiojo Universitete. Be Vytauto šeimoje augo sesuo Birutė ir brolis Kęstutis. Vaikai buvo lavinami ir mokomi kalbų, meno, muzikos, diegiami ir darbo įgūdžiai. Vytautas mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, o vėliau buvo išsiųstas į Grenoblį, į prestižinį Šampoliono licėjų (Lycee Champollion), kuriame mokėsi gabūs paaugliai iš įvairių šalių. Šiame licėjuje 1932–1933 m. V. Jonynas studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, istoriją, geografiją, gamtos mokslus ir kt. Licėjuje vyravo griežta tvarka, pavyzdinė drausmė. Grįžęs į Lietuvą, 1936 metais baigė „Aušros“ berniukų valstybinę gimnaziją. Parodoje per retas nuotraukas, dokumentus, jo – mokinio gamtos, istorijos užrašus, kuriuose skrupulingai surašytos temos, iliustruotos jo piešiniais, nubraižytais žemėlapiais, veriasi V. A. Jonyno gyvenimas Kaune ir Grenoblyje.
1936 metais įstojo į VDU, pasirinkdamas romanistikos studijas. Daug skaitė prancūzų klasikus, sekė literatūrines naujienas. Studentišką gyvenimą praturtino B. Sruogos Teatro seminaro lankymas. Tačiau, saugodamas savo privatumą, neįsitraukė į kitas organizacijas: „Esu gerokai nesocialus padaras. Nuo mažumės nepriklausau jokiai organizacijai, korporacijai, sektai bei blaivybės ar sporto draugijai. Tik karinė prievolė kiek palamdė o šiaip būčiau išlaikęs pažintį vien su gimnazijos klasiokais.“ – rašė šių eilučių autorei. (Monrealis, 1995 m. sausio 7 d.)
V. A. Jonynui, kaip ir kitiems jo studijų bičiuliams P. Jurkui, J. Kaupui, K. Bradūnui, P. Kozuliui daugiau nei metus teko krimsti kareivio duoną P. L. B. Karo mokykloje. Parodoje eksponuojama jo karinių pratybų nuotraukų albumas bei jam išduotas XIV aspirantų laidos atsargos karininko liudijimas.1940 metais Humanitarinių mokslų fakultetas buvo perkeltas į Vilnių, tad studijas V. A. Jonynas tęsė jau atgautoje sostinėje. Artimiau susibičiuliavo su A. Nyka-Niliūnu, A. Zaskevičiumi, V. Mačerniu, B. Krivicku. Tačiau ištikimiausia draugystė buvo su J. Blekaičiu. Studijų metais pradėjo reikštis spaudoje, radiofone: rengė reportažus, rašė ir spausdino filmų recenzijas, įvairius straipsnius, bandė rašyti noveles. Pasak Vytauto žmonos Monikos, jis buvo draugų gerbiamas ir vertinamas  – V. Mačernis ir B. Krivickas prašydavo paskaityti ir įvertinti jų kūrybą. Draugai švelniai vadino V. A. Jonyną Džoniu. Jis daug dėmesio skyrė lavinimuisi, tobulėjimui: „Skaitydami knygas mes kraunam savo pasąmonėn įvairius įspūdžius. Tik tai mes dažnai darom per daug nesąmoningai. Tai yra, mes neanalizuojam skaitydami knygų, o tik jomis gėrimės. Literatui ir humanitarui šitas privalumas yra būtinas. Knygą į rankas reikia imti su tikru kritiškumo jausmu. Ir tai yra juo svarbiau, juo mes norim išsidirbt geresnį literatūrinį skonį. Štai kodėl aš randu reikalą analizuoti savo įspūdžius, įvairiai juos grupuoti ir žymėt. Reikalinga kultivuoti šį pojūtį. Reikia, norint dirbti rašytojo ar literatūros istoriko darbą, daug dirbti ir dirbti siauroj srity. Štai to darbo dėsnius aš ir noriu susirasti ir prisitaikyti savo prigimčiai.“ (Įrašas dienoraštyje, 1940 m. rugpjūčio 18 d.). Šiame įraše tarsi nubrėžė savo ateitį.
Baigęs Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyriaus mokslus, labai gerai išlaikęs prancūzų kalbos ir literatūros specialybės baigiamuosius egzaminus, apsigynęs diplominį darbą „Maupassant et les tonctionnaires“, 1942 metais, spalio 23 dieną, gavo romanisto diplomą. Parodoje galite pamatyti jo lotynų kalbos užrašus; studijų baigimo pažymėjimą bei diplomą. Vokiečiams uždarius universitetą, įsidarbino „Vaidilos“ teatre. Ėjo administratoriaus pareigas. Kultūrinis gyvenimas vokietmety, ypatingai teatrinis, nesusilpnėjo. Tačiau artinantis antrajai sovietų okupacijai traukėsi į Vakarus. Vytautas su broliu Kęstučiu buvo suimti ir vokiečių pristatyti kasti apkasus, tačiau pabėgo, atsirado Berlyne. Ten Vytautas susitiko savo draugę  Moniką, kuri dirbo džiovininkų sanatorijoje. Vytautas pradėjo kasti anglis ligoninės apšildymui. Artėjant rusams abu pasitraukė ir atsirado Švabijos žemėje. Gyveno Biberbache. Laiške A. Nykai-Niliūnui apie anas dienas rašė: „Jau trečius metus miegam žiemos miegu Biberbache. Įsitaisėm pakenčiamai – dirbu Gouv. Milikaire vertėju – Monika mokosi visokių amatų <...>. Retai svečiuojamės, užtat stropiai lankom kiną, nes tai vienintelė mūsų pramoga. <...> Dienos ramios, vienodos, bet ne monotoniškos. Neturim  jokių iliuzijų išvažiuoti įsikurdinti svetur. Išskyrus Jurgį ir Vaičiulėnaitę su nieku nesusirašinėjam. Kadangi laikomės atokiai nuo kitų, su niekuo nesiriejam. Šeimos kol kas neturim. <...> Tik Jurgis porą kartų buvo užvažiavęs.“ (Biberbachas, 1947 m. sausio 2 d.) Parodoje galime pamatyti retas istorines nuotraukas, laiškus.
1949 metais daugelis išeivių iš Vokietijos vyko į Ameriką, Australiją, kiti – Kanadon. Vytautas, pasirašęs darbo sutartį, pasirinko pastarąją šalį. Tačiau rasti darbą nebuvo lengva, teko dirbti ir maisto paskirstymo sandėly, o Monikai – ligoninės virtuvėje. Vėliau V. A. Jonynas gavo darbą mokykloje, tačiau viskas buvo kitaip nei Lietuvoje. Už vasarą niekas pinigų nemokėjo, reikėjo prasimanyti pinigų, atsakomybė už šeimą gulė ant jo pečių. Noras dirbti akademinį darbą vis buvo nepasiekiamas, nors pateikęs dokumentus į Monrealio universitetą, 1952 m. lapkričio 6 d. gavo patvirtinimą, kad yra priimtas į doktorantūros studijas. Laiškas eksponuojamas parodoje. Deja, skaudi buitis neleido įgyvendinti svajonės. Šeimai išlaikyti reikėjo pinigų, todėl ėmėsi  padavėjo darbo „La Scalle“ viešbutyje. Parodoje galima pamatyti nuotraukas, kuriuose V. A. Jonynas užfiksuotas darbo vietoje – „La Scalle“ viešbutyje.
Tačiau svajonės siekti mokslo neapleido: būdamas 45 metų įstojo į Monrealio universitetą, bibliotekininkystės specialybę. Baigė per vienerius metus, įgydamas bakalaurą, o po kelerių metų, padirbėjęs universitete, gavo ir  magistrą. Socialinių mokslų bibliotekoje kopė karjeros laiptais – paskirtas direktoriaus pavaduotoju.  Išsipildė jo svajonė dirbti akademinį darbą –  dėstė  bibliotekininkų mokykloje.  Parodoje galite pamatyti ne tik mokslo baigimo pažymėjimus, bet ir jo skaitytų paskaitų konspektus.
Monikos ir Vytauto Jonynų laisvalaikis buvo muzika – turėjo nuolatinius bilietus į simfoninius koncertus. Namuose turėjo sukaupę vertingą klasikinės muzikos plokštelių kolekciją. Puikiai mokėjo lietuvių, o prancūzų kalbą, pasak žmonos Monikos, mokėjo geriau nei Kvebeko prancūzai. Suprato vokiškai, mokėjo anglų, italų, rusų, lenkų kalbas. Tame pačiame name gyveno B. Pūkelevičiūtė, H. ir B. Nagiai. Intelektualai susirinkdavo aptarti knygų naujienas, teatro spektaklius, meno parodas. V. A. Jonynas daug laiko skyrė lavinimuisi: „Skaitau daug vilkdamas knygų iš bibliotekų. Dviejų viešų skaityklų. Anksčiau būdavo net iš trijų, nes parsinešdavau knygų iš buvusios savo darbovietės. <...> Visa ta skaityba išeina man į sveikatą. Palyginus su kitais, rašau nemažai. Bent draugai ir pažįstami stebisi mano „produkcija“, mano raštingumu, tvirtindami, kad mano plunksna neatšipusi. Bet žinok žmogau, jei gudrus, kiek tuose jų žodžiuose tiesos ir kiek ironijos. Man tiek aišku, kad randu tą darydamas malonumą ir Monika mano „hobby“ atlaidi. Nepyksta, kad tokiais niekais verčiuosi.“  (Iš laiško V. P., 1997 09 22)
Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš Lietuvių knygų klubo susirinkimų, kartu su literatūros kritike I. Gražyte-Maziliauskiene, poetu H. Nagiu, rašytoja B. Pūkelevičiūte.
Pirmąsias recenzijas parašė paprašytas Monrealio lietuvių teatro, vėliau straipsnius užsakinėjo ir „Draugo“  redaktorius K. Bradūnas, „Aidų“ redaktorius J. Girnius ir kt. V. A. Jonynas  bendradarbiavo Kanados ir Amerikos lietuvių spaudoje – „Aiduose“, „Akiračiuose“, „Drauge“, „Metmenyse“, „Tėviškės žiburiuose“, „Nepriklausomoje Lietuvoje“ ir kt. Rašė straipsnius literatūros, kultūros temomis, aptarinėjo išleistas knygas, spektaklių pastatymus. Išsamūs studijiniai straipsniai parašyti apie Marių Katiliškį, Jurgį Jankų, Algirdą Landsbergį ir kt. Surinko medžiagą ir parengė monografiją apie tautodailininkę Anastaziją Tamošaitienę (1989 m.). Pradėjęs rašyti tarsi iš pareigos, vėliau įsijungė į šį darbą su didžiausiu entuziazmu. Skaitė visas išleistas svetur lietuvių knygas ir daugelį jų recenzavo. Mėgo H. Radausko, A. Gustaičio kūrybą, aukštai vertino talentingus dramaturgus K. Ostrauską, A. Landsbergį, prozininkus M. Katiliškį, J. Jankų, I. Merą ir kt. Akylai sekė sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir skubėjo aprašyti spaudoje. Rašė apie J. Glinskio dramas, B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“, J. Baltušio „Sakmę apie Juzą“,  Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnį“, J. Marcinkevičiaus „Dienoraštį be datų“, J. Apučio „Keleivio noveles“, K. Sajos „Už nevarstomų durų“, R. Gavelio „Įsibrovėlius“, J. Avyžiaus „Degimus“  ir kt. Parodoje eksponuojami jo kritikos straipsnių, spektaklių aptarimų, įvairių proginių kalbų rankraščiai.
Atsiradus galimybei, pradėjo gyvai domėtis sovietinės Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Apžvelgdamas ten išleistas knygas, recenzijas pasirašinėjo Jono Aleksandravičiaus slapyvardžiu, kad nepakenktų Lietuvoje esantiems giminaičiams. Laiške šių eilučių autorei rašė: „Esu minėjęs, kad man norėjos vienu metu pasiekti magiškąjį 300 recenzijų bei esė skaičių. Pasirodo, kad tą rekordą faktiškai jau esu pasiekęs, nes dar laukia savo eilės redakcijose keli rašiniai.“ (1999 m. kovo 26 d.). Apibendrinant jo palikimą, priskaičiuojam per 400 recenzijų ir esė. Didelė dalis jo parašytų tekstų 2004 metais buvo išleisti atskira knyga: „V. A. Jonynas. Raštai“. Tai paties autoriaus parinkti straipsniai ir parašyti komentarai. Tačiau rimtos ligos sekinamas kūnas silpo. 2004 metais, kovo 30 d., liga išsivedė jį Anapilin, palaidotas Otavoje.

 
Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė,
parodą apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė,
parodos fragmentus fotografavo Zenonas Baltrušis

Visa galerija
Atgal