Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
26
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

PETRUI RIMKŪNUI –100

Petras Rimkūnas – rašytojas, žurnalistas, literatūros kritikas, vertėjas, vienas pirmųjų Maironio literatūros muziejaus darbuotojų, dirbęs muziejuje 1941–1944 metais kartu su vedėju Bernardu Brazdžioniu – gimė 1913 m. kovo 27 d. ūkininkų šeimoje Užvilinės vienkiemyje, Saločių apylinkėje, dabartiniame Pasvalio rajone. Būsimasis rašytojas mokėsi Kiemėnų pradinėje mokykloje, Linkuvos gimnazijoje. 1934 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, pasirinkęs technikos mokslų studijas. Tačiau jį labiau domino literatūra, žurnalistika. Tais pačiais metais P. Rimkūnas pradeda leisti ir redaguoti laikraštį „Jaunasis studentas“, o 1937 m. jis tampa Studentų ateitininkų sąjungos dvisavaitinio laikraščio „Studentų dienos“ redaktoriumi. 1938 m. pavasarį jis išvyksta vieneriems metams į Paryžių studijuoti žurnalistikos. Grįžęs dar aktyviau darbuojasi kultūros bei kūrybos srityse. Spaudoje pirmieji kūriniai pasirodo 1931–1932 m. „Karyje“, „Ateities spinduliuose“, vėliau – „Ateityje“, „Židinyje“, „Dienovidyje“, „Žiburėlyje“, „XX amžiuje“ ir kituose leidiniuose. Rašytojas pasirašinėja tokiais slapyvardžiais ir slapyraidžiais: A. Brazdžiūnaitė (P. Rimkūno žmona), P., P. R., R. R-s, P. Ramutis, P. Rimvydas, Pet. Ramutis, Pr. R., R. P., R-s, Ramutis, Rimvydas.
1941 m. P. Rimkūnas išleidžia savo pirmąją knygą – apysaką „Ant prakaituotos žemės“, kurios epigrafu pasirenkami Maironio žodžiai iš eilėraščio „Oi neverk, motušėle“. Knyga pasirodo birželio 29 d. – po tragiškų to mėnesio įvykių... P. Rimkūno kūryba glaudžiai susijusi su kaimo problematika. Kaip teigia iš Kiemėnų kilęs žurnalistas K. Pūras, rašytojas nuo pat vaikystės gerai pažino kaimo žmonių džiaugsmus, vargus, rūpesčius. Mokydamasis gimnazijoje ir studijų metais vasaros atostogas praleisdavo tėvų ūkyje, nevengdavo nelengvų žemės ūkio darbų. 1943 m. dienos šviesą išvysta novelių bei apysakos knyga „Kiemėnų kaimas“, kurios veikėjai – gimtojo sodžiaus žmonių prototipai, visa širdimi prisirišę prie motinos žemės (K. Pūras). Tais pačiais metais išeina ir pasaka vaikams „Našlaitėlė“. Visas rašytojo knygas iliustruoja žinomas Lietuvos dailininkas, grafikas, profesorius Antanas Kučas. Kaip viename savo straipsnių rašė profesorius Juozas Galkus, dailininkas niekuomet neiliustravo knygos – jis kūrė knygą pradedant pirmaisiais puslapiais – nuo šmuctitulo ir titulo, nuo tekstų santykio su iliustracijomis, su knygos formatu – pačios iliustracijos buvo tik vienas iš daugelio elementų, sudarančių knygos visumą.
Taigi gražiai iliustruotos išeina 3 P. Rimkūno knygos, tačiau daug jo kūrinėlių suaugusiems bei vaikams taip ir lieka publikuoti tik spaudoje. Tiesa, dar 1942 m. paskelbiama rašytojo eseistinė studija „Kaimas lietuvių literatūroje“. Taip pat – 1943 m. vasario 16 d. įvyksta trečiasis Valstybinės leidyklos, kuriai vadovauja A. Kniukšta,  organizuojamas literatūros vakaras. Jame dalyvauja Bern. Brazdžionis, S. Būdavas, J. Jankus, P. Rimkūnas, S. Santvaras, G. Tulauskaitė, S. Zobarskas, K. Zupka, Jonušo vadovaujamas Policijos simfoninis orkestras ir Valstybinės leidyklos meno mėgėjai. Visa vakare skaityta medžiaga išleidžiama atskira knyga, pavadinta „Literatūros vakaras“. Joje randame P. Rimkūno apsakymą „Kepurės istorija“.
Tuo sudėtingu laikotarpiu, kai pasirodo P. Rimkūno knygos, rašytojo darbo dienos bėga Maironio muziejuje. Jis ne tik rūpinasi paveldo kaupimu ir išsaugojimu, bet ir rengia straipsnius apie knygos, bibliotekos, kultūros reikšmę, apie „literatūros kraičio konservavimą“. 1942 m. „Naujojoje Lietuvoje“ jis rašo: Mūsų krašte dar daug kur galima užtikti rašytojų senų rankraščių, laiškų, retų ir senų leidinių, kurie turėtų būti suteikti į literatūros muziejus, didžiąsias bibliotekas, kad būtų prieinami kiekvienam literatūros istorikui. Šia proga tenka apeliuoti ir į šiųdienius mūsų rašytojus, kad jie saugotų savųjų veikalų juodraščius ir juos perleistų literatūros muziejams. Buvę gausu atsitikimų, kad rašytojas lengva ranka tokią vertingą medžiagą sunaikino. Tai neleistinas nusikaltimas Lietuvos literatūros istorijos atžvilgiu. Literatūros istorikui brangus kiekvienas brūkštelėjimas, kiekvienas sakinys. Kaip tik iš juodraštinių rankraščių galima spręsti apie rašytojo kūrybos kalvę. Tenka tikėti, kad ateity visą šią medžiagą literatūros muziejai gaus iš pačių rašytojų rankų. <...> Anksčiau buvęs Maironio Muziejus, dabar Maironio Literatūros muziejus, apimąs visą mūsų literatūros istoriją, pradėjo veikti tik prieš 5 metus. Aišku, per tokį trumpą laikotarpį, dar dėl paskutiniųjų poros metų įvykių dirbant su pertraukomis, negalėjo tinkamai išplėsti savo veiklos. Bet jau šiandien jis, be gausaus Maironio, Vaižganto palikimo, yra surinkęs apsčiai veikalų rankraščių, rašytojų laiškų, foto nuotraukų ir kitos ne tik eksponuojamos, bet ir archyvinės medžiagos, kuri naudojama mokslo reikalams. Maironio Literatūros Muziejus, kiek sąlygos leidžia, atostogų ar komandiruočių metu angažuoja kultūrininkus literatūrinės medžiagos rinkimui. <...> Lietuva, gausi kūrėjais, spinduliuojanti kūrybine potencija, dėl savo skaisčios kūrybinės ateities šiandien nebūkštauja. Ji tiki, kad nurimus karo audroms, užgesus gaisrams, savo savitu kukliu literatūriniu kraičiu, tautos kruopščiai išsaugotu, vėl galės prisidėti prie bendro niekuomet nenykstančios dvasinės kultūros židinio.
Deja, dabar galime tik įsivaizduoti, kokiais dar Petro Rimkūno darbais šiandien galėtume džiaugtis. 1969 m. „Draugo“ priede „Mokslas, menas, literatūra“ prisiminimais pasidalino rašytojo bičiulis, bendramokslis Stasys Daunys: Prieš 25 metus pirmojo didesnio Austrijos sostinės Vienos orinio puolimo metu žuvo 4 lietuviai. Tą dieną keturių žuvusių lietuvių sąraše įrašytas ir rašytojo, žurnalisto, redaktoriaus ir veržlaus lietuvių spaudos bendradarbio Petro Rimkūno vardas. 1944 m. rugsėjo 10-osios rytas – gražus, saulėtas sekmadienis – tapo lemtingas šiai talentingai asmenybei... Laiške S. Dauniui artimiausias P. Rimkūno draugas Bern. Brazdžionis rašė: Nebesuspėjau išsirūpinti leidimo dalyvauti Rimkūno laidotuvėse. Rašau „laidotuvėse“ ir netikiu. Man vis rodosi, kad jis tebėra gyvas, ir kad tai tik kažkieno paleistas piktas gandas. Toks beprasmiškas jo žuvimas! Tiek gražių sumanymų nutraukta! Tiek planų, svajonių ir pasiryžimų kupina krūtinė – ir štai gulk dabar po svetimos žemės velėna. Dar mes čia Furthofe džiaugiamės, kad štai, atvažiuos Petras, susieisim visi literatūros žmonės, pasikalbėsim, pasitarsim, įgausim šviežio oro – taip tvanku toje kasdienybėje ir barakų šiukšlėse. Deja. Nei jis mūsų, nei mes jo žodžio jau nebeišgirsime.
Petro Rimkūno rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje nedidelis – beveik visi saugomi eksponatai rodomi šioje virtualiojoje parodoje. Be archyve esančių darbuotojų dokumentų, kiti eksponatai į muziejaus fondus pateko 1990 m. kovą P. Rimkūno dukters Danutės Rimkūnaitės-Bagdonienės dėka.
Pabaigoje norisi pacituoti paties Petro Rimkūno žodžius, išspausdintus 1939 m. „Studentų dienose“ jam išvykstant studijuoti į Paryžių. Straipsnį „Atsisveikinant“ jis pradėjo: Skaičiau gyvenimo knygą. Šventraštis ten buvo. Galvon įstrigo sakinys: „Nes štai trumpi metai praeina, ir aš einu taku, kuriuo negrįšiu“ [Job. 16,23]. Jauną širdį nupurto šaltis. Dirbta, svajota, planuota. Įspausta pėda ir čia, ir ten. Buvo pasisekimų ir nusivylimų, skardaus juoko ir širdies ašarų. Jie nuslinkę į praeitį, kurioje kiekviena įminta pėda dabar įsipynusi į malonių atsiminimų vainiką ir džiaugsmą teikia tų atskirų pėdų autoriui. Pameni, daug kur klupta, susižeista, bet ir skausmas atsiminimuose malonus.

Parengė kuratorė Deimantė Cibulskienė
Visa galerija
Atgal