Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
10
rugpjūčio
2020

VINCAS KAZOKAS

Šiais metais minėjome išeivių poeto, publicisto, žurnalisto, redaktoriaus Vinco Kazoko (1919–1984) 100-ąsias gimimo metines. Jubiliejiniai renginiai, kuriuose dalyvavo jo dukra Ugnė iš Australijos, vyko Vilniuje, Lazdijuose, Liepalingyje, Mečiūnuose ir Kaune. Maironio lietuvių literatūros muziejuje (toliau – MLLM) parengtos stacionari ir virtuali parodos „Žodis turi magišką galią“. Per vertingą archyvinę dokumentinę medžiagą veriasi šios spalvingos asmenybės gyvenimo ir kūrybos kelias. Parodą praturtina jo žmonos surinkta ir Lietuvai padovanota įstabi „Okeanijos“ artefaktų kolekcija, deponuota iš M. K. Čiurlionio nacionalinės dailės muziejaus.
V. Kazokas tikėjo žodžio galia: 1944 metais pasitraukęs nuo sovietų okupacijos į Vakarus didesnę gyvenimo dalį paskyrė lietuviško žodžio puoselėjimui ir įtvirtinimui Australijoje. Kartu su žmona Genovaite savo namuose įsteigė laikraščio „Mūsų pastogė“ redakciją, kviesdavosi iš kitų kontinentų kultūros ir visuomenės veikėjus, rengdavo vakarus. G. Kazokienė domėjosi menu – tyrinėjo ne tik lietuvių dailininkų kūrybą Australijoje, parašė ir apsigynė disertaciją šia tema, bet ir kolekcionavo Australų aborigenų, Afrikos ir Azijos šalių meną. Sukaupusi gausius turtus, padovanojo juos Lietuvių nacionaliniam dailės ir M. K. Čiurlionio nacionaliniam dailės muziejams.
G. Kazokienė nuoširdžiai rūpinosi vyro kūrybiniu palikimu ir atminimo įamžinimu. Žmonos dėka buvo surinkti vyro laikraštyje „Mūsų pastogė“ skelbti vedamieji, Vilniuje 1996 m. išleisti atskira knyga „Mūsų pastogė Australijoje“; parengta ir Londone 1989 m. išleista jo pomirtinė poezijos knyga „Ugnis ir žodis.“ Kultūrinio palikimo dalį perdavė į Pliaterytės muziejų Kapčiamiestyje, Lietuvos Dailės muziejų Vilniuje ir į MLLM.  
Vincas Kazokas gimė 1919 m. sausio 15 d. gražiame Dzūkijos krašte – Kapčiamiesčio valsčiaus Mečiūnų kaime. Jaunuolis nė nesvajojo, kad iš ramaus dainingo krašto jis bus gyvenimo audrų nublokštas į egzotišką žemyną – Australiją. Dienoraštyje išliks jo parašyti žodžiai: „visą gyvenimą ėjau išbandymo ir ištvermingumo keliu“. Pirmuosius išbandymus patyrė jau ankstyvoje jaunystėje – mokėsi Mečiūnų pradžios mokykloje, vėliau – Leipalingio progimnazijoje ir Lazdijų gimnazijoje, iš pastarosios už aktyvų dalyvavimą ateitininkų veikloje buvo pašalintas. Su pirma bausme atėjo suvokimas, kad tiesos žodis – jėga, kuris valdžiai nepalankus. Užsispyręs ir atkaklus dzūkas nenusiminė, savarankiškai pasirengė ir sėkmingai eksternu 1938 m. išlaikė brandos egzaminus. Tais pat metais įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą teologijos–filologijos fakultetą studijuoti germanistiką. Laikinojoje sostinėje įsikūrusiame VDU vyravo vakarietiška dvasia ir žodžio laisvė, tad V. Kazokas įsitraukė į „Šatrijos“ draugijos veiklą. Anuomet „Šatrijos“ draugijai priklausė gabūs ir talentingi jaunuoliai, kurie vėliau paliko neišdildomus pėdsakus literatūros baruose – V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas, K. Bradūnas, B. Krivickas, M. Indriliūnas, K. Umbrasas, G. Jokimaitis, Č. Grincevičius ir kiti. Sutikęs daug bendraminčių ir artimų sielai draugų diskutavo apie literatūrą ir meną, gilinosi į egzistencinius klausimus. „Šatrijos“ draugijos pirmininkas rengdavo literatūros vakarus bibliotekoje ir savo namuose; taip pat išvykas ir nuotykingas keliones Lietuvoje.
V. Kazokas 1936 m. debiutavo su eilėraščiais moksleivių spaudoje. VDU atsivėrė platesnės galimybės kurti poeziją. 1938 m. pradėjo bendradarbiauti „Ateities“ žurnale (nuo 1939 m. – redakcinės kolegijos narys). Rašė trumpas recenzijas, straipsnius apie įžymius pasaulio menininkus – Selmą Lagerliof, Singridą Undsetą ir kt. Bendradarbiavo, spausdino savo kūrybą „Darbininke“, „Pavasaryje“, „Studentų dienose“ ir kt. 1939 m. atgavus Vilnių, VDU Humanitarinis fakultetas buvo perkeltas į Vilnių. V. Kazokas išvyko studijuoti į sostinę, tačiau 1941 m. vėl grįžo į Filosofijos fakultetą Kaune. 1943–1944 m. dirbo Centrinėje valstybinėje bibliotekoje. V. Kazokas gilinosi į literatūrą, skaitė Vakarų Europos klasikų knygas. Kaip ir kiti jo bendraamžiai žavėjosi Rilkės poezija, domėjosi daile. Laiške savo draugui A. Nykai-Niliūnui rašė: „renku medžiagą savo diplominiam darbui, kuris vadinsis „Rilke und Rodin“. Jų abiejų santykiai ir Rilkės kūryba Rodin įtakoje. Tema gana rimta, bet blogiausia, kad aš tiek maža turiu medžiagos. Atsimenu, Tu kadaise man minėjai, turįs apie Rilkę knygą prancūzų kalba. Puolu Tau į kojas ir meldžiu: surink viską, ką turi apie tuos du žmones ir drauge visą literatūrą, 19 a. pabaigos skulptūrinį ir poetinį meną ir siųsk man“ – rašo 1942 m. laiške A. Nykai-Niliūnui. Tačiau gyvenimas karo metais buvo persmelktas netikrumo ir laikinumo. Kaune bendraminčius suburdavo medicinos studentas, o vėliau talentingas rašytojas –Julius Kaupas. Jis rengė literatūros vakarus, kuriuose savo kūrybą skaitė ir V. Kazokas. (Iš Vytauto Aleksandro Jonyno prisiminimų). Artėjant antrajai sovietų okupacijai daugelis jaunuolių traukėsi į provincijos miestelius, tarsi norėdami „pralaukti“ neramumus. Istorinė situacija darėsi nenuspėjama, saugumo siekis vertė kūrybingą jaunimą pasirinkti kelionę į nežinią tuščiomis rankomis, tačiau su laisvu žodžiu širdyje ir lūpose. V. Kazokas dienoraštyje rašė: „Apleidžiam Sargėnus. Tolimas fronto griaustinis jau čia pat. Mes išeiname šį rytą į verandą ir kaip kūdikiai, laukdami kažko baisaus, susikaupę klausome. (...) Mes girdim atskirus sviedinius lekiant ir kažkur mieste švintant. (...) Mes išsižadėjom, mes apleidom, mes bėgam. Aš pažiūriu į pakelės medžius, storus ir giliai įaugusius į gimtą žemę, – ak, aš jiems baisiai pavydžiu. Aš pats norėčiau būti medžiu, būti medžiu ir pasilikti ištikimu savai žemei“ (1944 07 28). Kai su savo bičiuliu A. Nyka-Niliūnu pasitraukė į Vakarus, studijavo filosofiją Berlyno institute. Pirmieji priverstinės tremties metai buvo sunkus išbandymas daugeliui kūrėjų. V. Kazokas rašė: „Mano nuolatinis ir gyvas troškulys – surasti ramybę ir duoti savo dvasiai be rūpesčio ir skausmo atsikvėpti. Gal dėl to aš benamis ieškojau sau namų ir begalinio ilgesio genamas ieškojau jų... Gerai, kad aš moku valdytis ir sunkią valandą šypsotis“ (1945 05 19). Chaotiškų istorinių įvykių sujauktame pasaulyje jis sprendė egzistencines problemas, gilinosi į savo vidinį pasaulį: „Žmogus yra lyg kokia prizmė, pastatytas geometriniame taške, kur kryžiuojasi praeities ir ateitis. Dabar nėra. Žmogus priešais mato iliuzijas ir turi už savęs atsiminimus. Jis yra prizmė, kuri galimybės spindulius verčia tikrove. Jis gyvena kažkokia nerealybe. Nes jame tebėra iliuzijos ir atsiminimai. Laiko atžvilgiu jis yra „vakar ir rytoj“. Būties atžvilgiu jis yra galimybė ir tikrovė, yra kažkokia jėga, kuri viską nuo mūsų atima. Mums palieka tik stebėtojo rolė ir kūrėjo“ (1945 10 06). Likimas suteikė jam net tik „stebėtojo“, bet  ir „kūrėjo rolę“: 1946–1947 m. dėstė vokiečių kalbą Reutlingeno lietuvių gimnazijoje; dalyvavo valdyboje, įsteigiant Lietuvių Rašytojų draugiją tremtyje; kartu S. Santvaru, A. Nyka-Niliūnu, B. Gražuliu rengė literatūrinį almanachą „Tremties metai“ (1947). Almanacho techniniu redaktoriumi buvo Bernardas Brazdžionis. Gyvendamas Vokietijoje, V. Kazokas studijavo Tiubingeno universitete. 1945–1950 m. čia mokėsi per 250 lietuvių studentų. Jie buvo susibūrę į dvi pagrindines organizacijas – ateitininkus ir šviesininkus. V. Kazokas dalyvavo visuomeniniame bei kultūriniame jaunimo gyvenime, buvo išrinktas ateitininkų pirmininku. Daug laiko skyrė kultūros reikalams, rašė straipsnius, recenzijas, skelbė savo poeziją „Šviesoje“, „Žiburiuose“, „Aiduose“ ir kt. Vienas iš leidinių, nemažai skyręs vietos literatūrai, buvo akademinio jaunimo to paties vardo sambūrio leistas žurnalas „Šviesa“ (1946–1949 m., išėjo 7 numeriai). Čia savo kūrybą spausdino Julius Kaupas, Vincas Kazokas, Albinas Morkus, Henrikas Nagys ir kt.
1947 m. V. Kazokas sukūrė šeimą, vedė gydytoją Genovaitę Budreikaitę. Bėgant laikui ir nesikeičiant istorinei situacijai negalėjo grįžti į tėvynę, tad reikėjo kurti savo naują gyvenimą svetur. Tarsi nuspėdamas savo ateitį, jis 1945 m. gegužės 10 d. įrašė dienoraštyje: „Manęs daugiau neapgaudinėja netikra viltis“. 1949 m. visa Kazokų šeima persikėlė gyventi į Australiją, į Sidnėjų, kuriame buvo didžiausias lietuvių telkinys. Atvykę lietuviai šiame kontinente beveik nerado lietuviškos veiklos. Nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, fizinio alinančio darbo, naujai atvykę imigrantai būrėsi į draugijas, kūrė chorus, pradėjo leisti laikraščius, ruošė koncertus, puoselėjo lietuvišką literatūrą ir kultūrą. Po Antrojo pasaulinio karo Australijoje atsidūrė apie 50 rašytojų. Pirmasis lietuvių laikraštis „Australijos lietuvis“ išėjo 1948 09 01, spausdinamas rotatoriumi. 1950 m. prie „Australijos lietuvio“ atsirado priedas „Literatūra“, kuriame bendradarbiavo V. Kazokas, V. Doniela, J. A. Jūragis, J. Tininis, A. Krausas ir kt. V. Kazokas redagavo žurnalą „Užuovėja“ (išleido 22 numerius), 1949 m. pradėjo eiti laikraštis „Mūsų pastogė“. V. Kazokas nuo pat pirmųjų numerių jame bendradarbiavo, o vėliau daugiau nei dvidešimt metų jį redagavo. Šio laikraščio redakcija buvo įsikūrusi Kazokų namuose, vėliau sodyba tapo savotišku kultūros centru ir praminta „Kazokyne“. Dirbo V. Kazokas turėdamas tikslą išsaugoti lietuvišką žodį, kultūrą tolimame kontinente. Rašydamas straipsnius, recenzijas jis pasirašinėdavo slapyvardžiais (VK, Dzūkaitė, Radastinis, Radasta, Kikilis, Kuka ir kt.), tarsi norėdamas sudaryti įspūdį, jog bendradarbiauja daugiau žmonių. V. Kazoko tekstai pasižymėjo informatyvumu, gilumu, o jo rašomi laikraščio vedamieji sužibo mažais perliukais. Pastarieji buvo skaitomi per Laisvosios Europos radiją ir perspausdinami lietuvių spaudoje Amerikoje. Reikšmingus darbus V. Kazokas atliko Australijos lietuvių bendruomenėje (toliau – ALB). Nuolat buvo išrenkamas ALB krašto tarybos atstovu. 1951–1953 m. – ALB krašto valdybos kultūros ir švietimo vadovas. 1960–1962 m. – valdybos vicepirmininkas. Nuo 1957-ųjų krašto kultūros tarybos nuolatinis narys. V. Kazokas siekė ne tik pagyvinti lietuvių kultūrinį gyvenimą, bet ir parodyti kitataučiams, kokios gilios ir prasmingos Lietuvos kultūrinės tradicijos. Jis pasiūlė rengti Lietuvių dienas Australijoje, kurių metu vyktų meno parodos, šokių, dainų, literatūros vakarai. Šiam sumanymui buvo pritarta ir nuo 1960 m. iki dabar vyksta Lietuvių dienos Australijoje. Kultūrinė ir visuomeninė veikla atimdavo daug brangaus laiko, tad kūrybai likdavo trumpos valandėlės. 1953 m. kartu su kitais įkūrė „Plunksnos klubą“, o nuo 1956 m. iki pat mirties jam pirmininkavo. Aktyviai rengė įvairius literatūros vakarus, kuriuose dalyvavo ne tik Australijoje gyvenantys rašytojai, bet ir atvykstantys iš Amerikos, Kanados.
Pradėjęs kurti eilėraščius gimnazijoje, pirmą knygą mistišku pavadinimu „Sapnų pėdomis“ išleido 1953 m. Čikagoje. Joje skelbti eilėraščiai parašyti karo metu Vokietijoje. Dienoraštyje jis įrašęs: „kad žmogus gimsta ir užauga, o knyga užaugusi gimsta“. Literatūros kritikai palankiai vertino jo kūrybą. Julius Kaupas žurnale „Šviesa“ rašė, kad V. Kazoko kūrybos centre yra žmogus, ieškantis tiesos ir gyvenimo prasmės, o ne meilės, laimės. Ryškus amžinybės ilgesys. J. Aistis, recenzuodamas žurnale „Aidai“ mini, kad knygoje stinga įvairumo, tačiau „ji kupina nuostabios poezijos“.
G. Kazokienė laiške šių eilučių autorei rašė: „Vinco gyvenimas ir jėgos buvo skirti Lietuvai, jis netaupė savo sveikatos ar laiko. Jis vienas, įsidėmėkite – vienas – visą laikraštį prirašydavo, koreguodavo ir paruošdavo spaudai. Mėgo naudoti slapyvardžius, kad atrodytų mūsų daugiau. Bendruomenė neturėjo lėšų samdyti korektorių ar mokėti jam kokį honorarą. Nepaisant jo pasišventimo laikraščiui, jis dalyvavo beveik visose kultūrinėse organizacijose, buvo nuolatinis paskaitininkas bei minėjimų rengėjas“.
V. Kazokas mirė staiga 1984 m. spalio 30 d. Ant stalo liko neatsakyti laiškai, neparašyti straipsniai, neužbaigtas vedamasis... Spalio mėnesį buvo 35-os jo mirties metinės. V. Kazokas savo gyvenimu įrodė, „kad žodis – jėga, žodis – burtas, turintis magišką galią“.
Nuoširdžiai dėkojame rašytojo dukrai Ugnei, už išsaugotą ir perduotą MLLM neįkainojamą ir ypatingą vertę literatūros istorijai turinčią archyvinę medžiagą. Dėkojame M. K. Čiurlionio nacionaliniam dailės muziejui už paskolintus parodai eksponatus.
                                

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė

 

Visa galerija
Atgal