Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„SŪDUVIŲ ŽEMĖ. GIMTINĖS“

Lapkričio 7–gruodžio 2 d. kviečiame muziejaus mansardoje apžiūrėti parodą „Sūduvių žemė. Gimtinės“.
Parodos atidarymas lapkričio 7 d., antradienį, 16 val.! 
Parodoje eksponuojami liepos mėnesį vykusio plenero „Sūduvių žemė. Gimtinės“, kurį jau šeštus metus iš eilės organizuoja Vilkaviškio kultūros centras, darbai. Plenero dalyviai – tapytojai profesionalai, susiję ir su šiuo kraštu: Lilija Puipienė (Vilnius, kilusi iš Vilkaviškio rajono), Audronė Petrašiūnaitė (gimusi Kybartuose, Vilkaviškio rajone, gyvena ir Kaune, ir Višakio Rūdoje), Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (Kaunas), Edita Dalia Rakauskaitė (Vilnius), Dovydas Alčauskis (Vilnius), Artūras Mitinas (Vilnius), Eglė Petrašiūtė (Vilnius), Monika Kornilova (Vilnius), fotografas Mikko Waltari (Suomija).
 
Kviečiame susipažinti su paroda užsukus į muziejų bei perskaityti menotyrininkės Nijolės Nevčesauskienės parodos recenziją, kuria čia ir dalijamės:

 
Įspūdžiai iš sūduvių žemės
 
             Prancūzų dailininkai XIX a. viduryje tapė Barbizono kaimelyje ir jo apylinkėse „plain air“ – atvirose erdvėse ir šios plenerinės šviesos įspūdžio tapybos impulsai paveikė daugelio impresionistų ir modernistų ieškojimus visame pasaulyje. Po daugiau nei šimto metų plenerų tapyba tebėra populiari ir pirmiausia dėl galimybės dailininkams išsiveržti iš dirbtuvių į atviras gamtos erdves ir šviesos stichiją. Šios vasaros liepos pabaigoje į Vilkaviškio kultūros centro jau šeštą kartą rengiamą plenerą ,,Sūduvių žemė. Gimtinės“' suvažiavo menininkai iš Vilniaus, Kauno, Kazlų Rūdos, Suomijos. Plenero dalyviai – pripažinti, skirtingų kartų tapytojai profesionalai, susiję ir su šiuo kraštu: Lilija Puipienė (Vilnius, kilusi iš Vilkaviškio rajono), Audronė Petrašiūnaitė (gimusi Kybartuose, Vilkaviškio rajone, gyvena ir Kaune, ir Višakio Rūdoje), Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (Kaunas), Edita Dalia Rakauskaitė (Vilnius), Dovydas Alčauskis (Vilnius), Artūras Mitinas (Vilnius), Eglė Petrašiūtė (Vilnius), Monika Kornilova (Vilnius), fotografas Mikko Waltari (Suomija). Šių metų projekto dalyvių kūryba koncentravosi Sūduvos krašto kultūrinio tapatumo paieškose. Pabėgę nuo didmiesčių asfaltų ir betono dulkių, įsikūrę jaukioje sodyboje prie Paežerių ežero, dirbo ir keliavo lankydamiesi įžymių žmonių (Kazio Bradūno, Salomėjos Nėries, Jono Basanavičiaus ir kt.) gimtinėse, memorialiniuose muziejuose, o įkvėpti kultūrinių inspiracijų bei gamtos, kūrybingai ir skirtingai įkūnijo savuosius meninius matymus.
Tad kokia gi yra Sūduvių žemė? Kaip dailininkai suvokia ryšį su gimtine? Šio turtingo krašto istorija, žymių žmonių gimtinių vaizdai neabejotinai paliko įsimintinų įspūdžių dalyviams, žymių žmonių vardai, vietovės ir datos liudijo, kad jų išraiška įsikūnijo drobių etiuduose, kompozicijose, fotografijų cikluose. Po reiklios darbų atrankos Vilkaviškio kultūros centro salėje buvo eksponuota po tris kiekvieno autoriaus kūrinius. Organizatoriai po atidarymo iškilmių plenero dalyvius dar pakvietė į Sūduvos tautines tradicijas puoselėjančią Vilkaviškio kultūros centro Mažają audimo artelę. Dalyviai ne tik susipažino su spalvingais originaliais krašto tautinių kostiumų audiniais, bet ir galėjjo prisėsti prie staklių ir visa tai perprasti. Įdomu, kad šis susitikimas padėjo parodoje atpažinti autentiškus Sūduvos tautodailės motyvus, skambių ir prislopintų spalvų koloritu, įtaigiai sukibusius su tautiškų regiono audinių koloristika. Neperkrauta ir kameriška paroda atspindėjo ir kiekvieno plenero dalyvio pasirinktą meninę raišką. Ypač įspūdingai šiame kontekste suskambo Audronės Petrašiūnaitės kameriška, jautri, bet ekspresyvi, neperkrauta ir akvareliškai skaidri tapyba, reflektuojanti ir gamtos aplinkos subtilų grožį (Vandens lelija), ir plenero aktualijas su įžymiuoju katinu (Vilis-Kudlis), ir kultūrines reminiscensijas – tautinio paveldo skrynios ornamentus (Medaus tulpė). Plastinio tapybiškumo įvairovė atsiskleidė Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbuose. Autorės stilistika skleidėsi skirtingomis raiškomis. Memorialinę prasmę užkodavo Jono Basanavičiaus milinės artefaktas, nutapytas realistiškai ir atšiauria plastika, keliančia net dramatiškų asociacijų. Autorės spalvinę ir piešinio meistrystę atspindėjo S. Nėries atminimui skirta gėlių kompozicija juodame fone pastelės technika (Salve Salomea), o devynioliktą šimtmetį menančios skrynios tapyba inspiravo autentišką koloristinę žaismę (1878). Ir A. Petrašiūnaitė ir E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė tapybiškai, per autentišką koloristiką, piešiny sujungė esmines šio plenero idėjas: gamtos ir kultūros įspūdžius.
Dominuojanti gamtos įtaka juntama ir kitų autorių darbuose. Be raiškios galimybės ištrūkti iš įprastos miesto aplinkos, iš savo komforto zonos, plenere atsiskleidė skirtingi žvilgsniai į gamtą, išryškinančius ir unikalius Sūduvių krašto peizažo kontūrus ir per tapybos prizmę transformuotą gamtą, aplinką ir žmones.
Lilijos Puipienės emocionali ir gyvybinga tapyba varijuoja tarp gamtos ir kultūros inspiracijų. Kiekvienu atveju tapytoja kuria įtaigius filosofinio individualumo ir kultūrinio universalumo idėjas perteikiančius darbus. Šias idėjas sutvirtina ir net parodoje neeksponuotos obelų sodo kompozicijos iš S. Nėries tėviškės. Kituose jos darbuose perteikti ikonografiškai atpažįstami miestelio pastatų, tiltelio, upės fragmentai, gimtinės sąvoką suasmeninant  apmąstant kaip pažįstamų, artimų vietų pėdsakus. Kompozicijose struktūriškai ir kontrastingai įvardijami jau praeityje likę, bet svarbūs  motyvai ir autentiškas šių dienų autorės gimtinės vaizdų suvokimas. Per ekspresyvų potėpį, apšvietimo subtilybes, plastinių elementų dinamizmą Lilijos tapyboje skleidžiasi  nostalgijos, trapios nykstančios gamtos ir subtilių prisiminimų nuotaikų jungtys.
Edita Rakauskaitė labiausiai konceptualizavo savo santykį su asmenybėmis ir gamta. Ją įkvėpę S. Nėries sodybos pėdsakai ir aplinka (Pasimatę, Rėmuose) dvelkia šaltokų spalvų koloristika, aiškiomis griežtomis spalvinėmis struktūromis, ekspresyviai ir išgryninta forma ji modeliuoja apmąstymų peizažus. Tai dažniausiai fragmentiškas, fokusuojantis vaizdas.
Drobės tekstūrų tapybiškumas dominuoja Eglės Petrašiūtės ir Dovydo Alčiausko darbuose. Pasirinkti gamtos naratyvai skleidžiasi skirtingomis konceptualiomis idėjomis. Jų drobės faktūriškos, pastozinės, su raiškia potėpių technikos mechanika. D. Alčiausko peizažai meditatyviai ramūs, pilkšvai žalsvo kolorito drobės dvelkia lygsvara ir harmonija, perteikia dominuojantį tapybiškosios koncepcijos pradą. Eglės Petrašiūtės peizažai persmelkti dramatiškos nuotaikos. Tamsoko kolorito, žemės atspalvių tapyba ryškiai ekspresyvi. Peizažo nuotaikas akumuliuoja simboliški varnų, kaliausių vaizdiniai – natūralūs šio regiono peizažiniai akcentai. O Petrašiūtės drobėse jie persmelkti egzistencinių simbolių raiška (Kaliausė)
Gamtos kaip dominuojančios realybės atspindžiai išreikšti Artūro Mitino, Eglės Kornilovos tapyboje. Žalsvai pilkšvas koloritas, ištęsti horizonų toliai ar augmenijos ekspresyvūs kupolai įsikūnijo A. Mitino peizažuose. E. Kornilovos kompozicijos dinamiškesnės, abu autoriai individuliomis plastinėmis formomis perteikė autentiškus plastinius įspūdžius.
               Mikko Waltari fotografijos atskleidžia įsigilinimą į aplinką ir socialinį kontekstą. Vilkaviškyje jis pasirinko fotografuoti autobusų stotį su atskirai stovinčiais ir laukiančiais autobuso žmonėmis. Dėl apšvietimo ir pasirinktų rakursų vaizdai labai įtaigūs ir kinematografiški.
Plenero dalyvių idėjos apie Sūduvių žemę koncentravosi autentiško tapatumo idėjų paieškose ir buvo realizuoti skirtingai. Įsigilinę į vietos peizažo išskirtinumą, autoriai daugiausia sukūrė peizažinių kompozicijų. Dalį jų inspiravo kultūriniai atminties klodas su įžymių memorialinių vietų istorijų naratyvais. Skirtingų ir individualių meninių transformacijų galimybes autoriai atskleidė per liaudies meno, istorijos, ar vietos miestelio architektūros artefaktus. Gamtos ir kultūrinės aplinkos vaizdiniai tarsi sulydė ir gimtinės nostalgijos ir egzistencinio dramatizmo nuotaikas. Tad skirtingai suvoktas peizažo žanras inspiravo kompozicijų dinamiškumą, potėpių pastoziškumą, tamsesnį ar šviesesnį koloritą. Todėl parodoje žiūrovai galėjo pajusti autentišką nūdienos autorių tapybos suvokimo kalbą. Dailininkai kūrybiškumo vardiklį atskleidė per improvizacijos ir individualumo prizmę, gamtą išreiškė ir kaip materiją – realų kūną, ir transformuotai: dekoratyviai ar abstrakčiai.
 


Projekto rėmėjai:







 

Nuotraukų galerijoje – parodos atidarymo akimirkos, fotografas Zenonas Baltrušis.
 

Visa galerija
Atgal