Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
lapkričio
2018

STASIUI LAUCIUI – 120

Šiais metais minime rašytojo Stasio Lauciaus-Laucevičiaus (1897–1965) 120-ąsias gimimo metines. Jis, kaip ir jo amžininkai Faustas Kirša, Ieva Simonaitytė, atėjo į literatūrą mokydamiesi žodžio meno iš Maironio kūrybos. Tačiau kiekvienas jų ieškojo naujų stilistinių priemonių, unikalios formos ir savito kelio. Daugeliui skaitytojų S. Lauciaus vardas visiškai nėra girdėtas arba gerokai primirštas. Bet dar prieškarinėje Lietuvoje rašytojas išleido poezijos knygų, pasižymėjo teatriniame gyvenime, už savo veikalus pelnė ne vieną apdovanojimą. Žymus režisierius Borisas Dauguvietis rašė jo pjesėms komentarus. S. Laucius išleido 12 knygų: penkias poezijos ir septynias scenos veikalų. Nemažai teatrui parašytų jo kūrinių liko rankraščiuose. Minint rašytojo 100-ąsias gimimo metines, jo dukrų ir sūnaus pastangomis 1997 metais Vilniuje buvo išleista raštų rinktinė „Nereikia man laurų“. Kiek vėliau Floridoje gyvenanti rašytojo duktė Liucija Beržinskienė perdavė Maironio muziejui unikalius dokumentus, kūrybinius rankraščius, tačiau beveik neturime nuotraukų, iliustruojančių rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelią. Praskleiskime turimas archyvalijas ir iš arčiau žvilgtelkime į nepelnytai primirštą menininką.
S. Laucius gimė 1897 m. spalio 11 d. Kelmėje. Šeimoje augo gerokai vyresnis brolis Bronius Laucevičius (Vargšas), vėliau tapęs rašytoju, dramaturgu. S. Laucius mokėsi Kelmėje, o Pirmojo pasaulinio karo metu atsidūręs Petrapilyje, baigė realinę gimnaziją. Kijeve mokėsi karo mokykloje. Energingas, tėvynę mylintis jaunuolis, įsitraukė į 1918 metų kovas už Lietuvos nepriklausomybę. 1921 metais, turėdamas kapitono laipsnį, išėjo į atsargą. Skiepydamas vaikams meilę lietuvių kalbai ir literatūrai beveik 20 metų mokytojavo pradžios mokyklose, gimnazijose, bendradarbiavo spaudoje. Didelę įtaką jam darė J. Mačiulio-Maironio kūryba. Viename jam skirtame eilėraštyje rašė: „Liūdi Lietuva prie kapo, / verkia didžiavyrio. / Dainiaus žodis kūnu tapo, / Nors poetas mirė. / Kelias – pranašo Elijo, / Meilė – okeanai! / Juo pradėjo vieną giją / Ir satyros mano.“ (Eilėraštis „Poetui nurimus“, pasirašytas slapyvardžiu Stella).
S. Laucius debiutavo poezijos rinkiniu „Pirmoji banga“ (1927 m.); antra knyga „Satyros“ išėjo 1928 m. S. Laucius už savo kūrybą apdovanotas įvairiomis premijomis. Poemą „Vytauto karžygiai“ (1932 m.) palankiai įvertino Vytauto Didžiojo komitetas, – ėmėsi išleisti savo lėšomis. Tačiau S. Lauciaus aistra buvo teatras, todėl ir rašė pjeses, komedijas, dramas. 1931 m. parašė dvi pjeses – „Laisvės kelias“ ir „Ugninis ratas“. Pjesė „Signalas“ 1937 m. pelnė Lietuvos kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus dramos veikalų konkurso pirmąją premiją. Joje vaizduojami 1919 metų istoriniai įvykiai. Pjesėje „Paskutinė viltis“ pavaizduotas pokaris. Pjesė „Žydinti žemė“ išleista atskira knyga Kaune 1937 m. Šis veikalas pelnė JŪR sąjungos dramos veikalų konkurso komisijos pirmąją premiją. Daugelis Lauciaus scenos veikalų išleistos su jo paties arba žymaus režisieriaus B. Dauguviečio komentarais-patarimais: kaip vaidinti šiuos veikalus, kokios turi būti dekoracijos, personažų grimas, kostiumai ir pan. Pastarojoje knygoje B. Dauguvietis rašė: „Veikale yra daug dainų, joms gaidos pridedamos. Pamatines dainas reikia išmokti tvirtai ir jas muzikaliai išpildyti veikale nurodytose vietose. Mūsų kaimiškos dainos yra visiems žinomos, o toms dainoms, kuriomis norima pabrėžti lengvabūdiškumą tų, kurie veržiasi į miestą, yra parašytos specialios gaidos, pabrėžtinai miesčioniško žanro. Deja, mūsų kaime yra dar daug žmonių, kurie ypatingai veržiasi prie miesčioniškų dainų. Šis nesveikas skonis šiame veikale turi būti išjuoktas.“ S. Lauciaus dramos kūriniai turi nemažai didaktinio elemento, permąstytos, neapkrautos daugybe siužetinių linijų, lakoniški ir sklandūs dialogai. Personažų charakteriai realistiški, perkelti iš gyvenimo. S. Lauciaus veikalai perpinti švelniu humoru, ironija, kai kur taikoma atvira parodija. Nuotaikinga pjesė – „Apsukrus vyras“ (1941 m.).
1944 metų istoriniai pervartų vėjai išstūmė Lietuvos kariuomenės karininką, savanorį, Birželio sukilimo dalyvį S. Laucių iš Lietuvos. Gyveno Vokietijoje – stovyklose mokytojavo, bendradarbiavo spaudoje. 1946–1947 m. Grevene redagavo laikraštį „Mūsų žodis“. Vokietijoje rašė vaikams, išleido poezijos knygą „Po pilkais debesėliais“ (1947). Rašytojo rinkinyje saugomi dokumentai iliustruoja jo gyvenimą Vakaruose: dirbo lietuvių „Žibinto“ aukštesniojoje prekybos mokykloje (mokytojo pažymėjimas Nr. 4, išduotas Stasiui Laucevičiui-Lauciui). Nurodyta, kad dirbo šioje mokykloje nuo 1946 m. birželio 1 d. I–II semestrus; 1947 m. I-ame semestre dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Tapatybės identifikavimo kortelėje, išduotoje 1947 m. vasario 14 d. Greven („Controlcommissionfor Germany“ (Britishzone) Identy Card), pažymėta, kad jos savininkas rudų plaukų ir mėlynų akių. Užsienio pasas P-3106, serija OT Nr. 04583, išduotas Stasiui Laucevičiui-Lauciui, rašytojui-žurnalistui tinka keliauti į visas šalis. Išdavimo data – 1948 m. rugsėjo 28 d. Pasą išdavė Lietuvos pasiuntinybė Vokietijoje, Detmolde, 1946 m. rugsėjo 28 d. Pasirašė L. Vykintas.
Atsiradus palankiai progai S. Laucius su šeima persikėlė į Londoną, o kiek vėliau į Ameriką. Dirbo įvairius darbus, tačiau kūrybos neapleido. Įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją JAV (liudijimas Nr. 50, išduotas Stasiui Lauciui, 1955 12 31 Čikagoje, pasirašytas pirmininko B. Babrausko ir sekretoriaus A. Barono). S. Laucius rašė draminius kūrinius, pasirašinėjo slapyvardžiais. 1953 metais išleido knygą „Raudonoji melodija“, kurioje paskelbė šešis vienaveiksmius dramos veikalus. Tais pačiais metais Klivlando kultūros fondas paskelbė dramos veikalų konkursą. Pirmoji premija atiteko A. Škėmai už kūrinį „Pabudimas“, o antroji – S. Lauciui už veikalą „Ponios Žydrienės bendrabutis“. Jo scenos veikalai sulaukė gyvo susidomėjimo, buvo vaidinami lietuvių išeivių teatruose.
Amerikoje S. Laucius rašė ir istorinėmis temomis – išleido poemą „Respublika“ (1961 m. ). Literatūros kritikas V. Sventickas teigė, kad tai yra vienas iš „S. Lauciaus kūrybos gražiausių vainikų“: „Yra tautos gyvenimo gyvi ir spalvingi piešiniai, paliudijantys, kaip aiškiai poetas matė įvykius ir kaip dinamiškai, žodingai, smagiai mokėjo pasakoti. Realijų tikslumas, intonacijų kaita, šmaikštavimo ir graudulio dermės, pagaliau tikėjimas savo Respublikos atgimimu – visa tai įterpia S. Lauciaus poemą į gyvąją mūsų literatūros ir visuomenės istoriją.“ („Literatūra ir menas“, 1997 m. spalio 18 d.)

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Visa galerija
Atgal