Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
rugpjūčio
2018

„ŠIRDĮ AŠ EILĖRAŠTY SLEPIU...“

Poetės J. Degutytės fonde Maironio lietuvių literatūros muziejuje gausu laiškų, rankraščių. Parodos pradžioje eksponuojamos gražios Janinos Degutytės vaikystės fotografijos. Motina Janina Bedarfaitė-Degutienė, tėvas Stasys Degutis, senelė Stanislava Bedarfienė... Pirmoji žinoma J. Degutytės fotografija – 1929-ųjų. Prie stalo sėdi daug žmonių, dešinėje mažutė Janina ant motinos Janinos kelių. Motulės delnuos... Vaikystės fotografijose Janina dailiai aprengta, turi daug gražių lėlių. Vienoje fotografijoje matome Janiną su katinu. Bet idiliška vaikystė baigėsi, kai Janinai suėjo septyneri. Motina pradėjo smarkiai gerti. Gėrė viena. O aš nešiodavau portfelį su vyno buteliais – dienom ir naktim (naktim eidavau į stoties bufetą), žiemą ir vasarą, sveika ir karščiuojanti. Iš pradžių ji gerdavo porą dienų per savaitę, kai tik tėvas (statybos technikas) išvykdavo komandiruotėn. Paskui pauzės trumpėdavo, o košmaro laikotarpiai ilgėdavo. Ji gerdavo iki sąmonės netekimo, kol nukrisdavo. Jei ant plikų grindų, aš tempdavau iki kilimo, bandydavau po galva pakišti pagalvėlę.
Šviesiausi vaikystės prisiminimai Janinai siejosi su tėvu ir senele. Tėvas buvo reto gerumo žmogus. Visą gyvenimą, iki pat karo, mokėjo draugų skolas. Iš neturtingų valstiečių ne tik neimdavo už darbą, bet ir pridėdavo statyboms ar išrūpindavo jiems valstybines paskolas. Atmenu, kartą grįžo iš turgaus su vienu vežimu malkų vietoj dviejų – sumokėjęs už du, nes to žmogaus dukra, mano metų, sirgo... Nors apie tai niekad nekalbėdavom – visi žmonės jam buvo iš tikrųjų broliai.
Ypatingai daug laiškų. Poetės laiškai draugėms Vandai Lopaitytei, Adai Kizlaitytei, Bronei Jacevičiūtei. Laiškai ilgi, juose rašoma apie viską. Laiške, rašytame 1956-ųjų rugsėjo pradžioje J. Degutytė rašo draugei Vandai, kad ji gavo darbą Laurų septynmetėje mokykloje. Dėstau rusų. Popietinėj pamainoj mokosi lenkiukai – ne vaikų namų. Tie tai angeliukai – stropūs, klusnūs. Pailsi per pamoką. Viso pamokų turiu 17.
Mokykloje J. Degutytė dirbo labai trumpai, dar šiek tiek dirbo grožinės literatūros leidykloje redaktore. Parodoje „Širdį aš eilėrašty slepiu...“ eksponuojamas pirmasis poetės J. Vaičiūnaitės rinkinys „Pavasario akvarelės“, kurį redagavo J. Degutytė. Dėl ligos J. Degutytė tapo neįgali, širdies liga vis labiau komplikavosi. Poetę kankindavo ilgi širdies priepuoliai.
Laiškuose aptariami eilėraščiai. J. Degutytės draugės ragino ją spausdinti, neslėpti, sakė, kad jos eilėraščiai tikri. V. Lopaitytė nusiuntė Janinos eilėraščius poetui, redaktoriui Eug. Matuzevičiui. Laiške Vandai Janina rašo: Vandočka mieloji, jie man atrodo tokie naivūs, blankūs, kad aš negaliu (žodis pabrauktas) niekam apie juos kalbėti nei jų siūlyt spausdint. Net paklausti, kodėl nespausdina. Sakys – beprotė, jokios gėdos neturi, perša tokias menkystes. O Tu rašai „reto grožio ir jėgos“... Turbūt nori mane nuo „chandros“ gydyti. Ji jau buvo praėjusi porai savaičių. Dabar jaučiu – vėl po truputį atslenka...
Su Vanda pradėjau draugauti nuo penktos klasės. Suartino knygos. Ji turėjo dviejų brolių, studentų, biblioteką. Ir aš šiek tiek knygų – kitas motina sudegino (vietoj malkų), kai pastebėjau, kad jau įpusėjo „Lietuviškąją enciklopediją“, skubiai išnešiau pas kitą draugę Janiną (ji dabar JAV), kuri turėjo didelį butą ir pustuščių lentynų. Taigi su Vanda keitėmės knygomis, mylėjom Čechovą, Dostojevskį ir Tolstojų, Bethoveną ir Mocartą (Bachas man atėjo vėliau – bene 17 metų), garbinom Čiurlionį – ji turėjo reprodukcijų knygų.
Laiškuose draugėms Janina džiaugiasi, kad gaus algą, važiuos į Vilnių. Ak, zyliosiu, jei tik bus kas nors filharmonijoj ar kt. Aptaria perskaitytas knygas, rašo, kas jose sužavėjo, kas nuvylė. Dieve, skaitau Bloką, Petefį, Nikolas Giljeną – iš proto varo! Vėliau, kai J. Degutytės eilėraščius pradėjo spausdinti, poetė praneša apie gautus honorarus. Iš „Lit. ir meno“ gavau tik 24 rb. Iki šiol gaudavau dvigubai... Tai šitaip.
Laiškuose draugėms J. Degutytė įrašo savo eilėraščių. Štai laiške bičiulei dailininkei Bronei Jacevičiūtei 1963-ųjų kovo mėnesį įrašo du eilėraščius „Srovenk, srovenk, lietau pavasarini...“, „Jūra po ledu“.
J. Degutytės draugėms yra dedikavusi eilėraščių. V. Lopaitytei dedikuotas eilėraštis „Vakariniai maratonai“. Bičiulei Bronei paskirtas eilėraštis „Iš paukščio širdies“. Sugrįšiu – iš miško šešėlį ir šlamesio. / Iš paukščio širdies – kur sapnuosiu pasaulį. / Iš upių pailsusių lėto lingavimo. / Iš lapkričio vakaro – staigaus nenumaldomo. / Briedžiuką mylėk... Aš jo ašaroj būsiu... / Ar medžio šešėly rudens vakare. / Sugrįšiu iš klevo, atverto į erdvę. / Iš tavo vilties prisišaukti mane.
Šiurpi vaikystė, nepagydoma liga, gerianti ir siautėjanti motina nepalaužė J. Degutytės. Sunkiai sirgdama ji išsaugojo labai šviesų požiūrį į gyvenimą, į gamtą. Savo vaikų neturėjo, užtat mylėjo visus svetimus. Parašė daug knygų vaikams: „Saulėtos dainelės“, „Pelėdžiuko sapnas“, „Saulės pėdom“, „Nepalik manęs“, „Baltas gulbių sostas“, „Sniego lelija“, „Kregždės lopšinė“.
Su bičiule dailininke B. Jacevičiūte J. Degutytė mėgo keliauti po Lietuvą. Bronė iš pradžių turėjo motorolerį, o vėliau įsigijo automobilį. Janinai labai patikdavo vasaroti Mazgeliškio kaime Kupiškio rajone. Ji ten tiesiog atsigaudavo, augindavo gėles ir daržoves. Prašydavo ten ją nuvežti. Fotomenininko R. Rakausko fotografijose matome poetę Mazgeliškyje. Fotografuota 1987-aisiais.
J. Degutytė pragyvenimui užsidirbdavo versdama poeziją. Parodoje „Širdį aš eilėrašty slepiu...“ eksponuojami poetės versti R. M. Rilkės eilėraščiai. Vertė E. Verharną, W. Szymborską, M. Cvetajevą.
Poetė pati išmoko megzti, skaitydavo lenkiškus žurnalus, ieškojo įvairių mezgimo raštų. Jubiliejinėje parodoje eksponuojama J. Degutytės megzta pilka liemenė. Poetė mėgo pilką, sidabrinę spalvą... Liemenė labai gerai išsilaikiusi.
Poetės pusseserė Lilijana Žukauskienė parodai padovanojo daug poetės fotografijų. Kelios fotografijos niekur dar nematytos. Ji paskolino dailininkės B. Jacevičiūtės darbų – J. Degutytės portretą, natiurmortą su žydinčiais kaktusais. Kaktusai buvo viena mėgstamiausių J. Degutytės gėlių. Keliose fotografijose matome J. Degutytę žvelgiančią į kaktusų žiedus. Poetės pusseserė parodai paskolino ir J. Degutytės bičiulio grafiko V. Valiaus dovaną – paveikslą „Sopulingoji“. Šis paveikslas buvo pakabintas poetės bute Vilniuje, Antakalnio g. 8. Literatūrologė V. Daujotytė prisimena, kad J. Degutytė asocijavosi su šiuo V. Valiaus darbu.
Labai gražus parodos „Širdį aš eilėrašty slepiu...“ akcentas – poetės J. Degutytės papuošalai. Gintaro karoliai, žalvario apyrankė, sidabrinė sagė, kurią kardiologas E. Stupelis atsiuntė dovanų... Eksponuojama poetės pudros dėžutė, laikrodėlis.
Paskutinieji Janinos metai buvo sunkūs, ji gyveno palaikoma rūpestingų gydytojų, artimų bičiulių, gyveno valia, stojišku susikaupimu. Mirė 1990 metų vasario 8 dieną, likus mėnesiui iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Dar atliko paskutinius santūrius veiksmus, rodančius visuomeninę, pilietinę poziciją. Didumą honoraro už Raštų dvitomį paskyrė visuomenės reikalams – tyliai, be jokios savireklamos pervedė pinigus, į Lietuvos kultūros fondą (1000 rublių Gedimino pilies atstatymui, 500 – stalinizmo aukų paminklui, 500 – Maironio tėviškės sutvarkymui) ir 1000 į Žaliąjį fondą. Turėjo moralinę teisę „Atsakymuose“ ištarti: „Viskas Jai – Tėvynei Lietuvai...“ Neabejotina – ir poezijoje yra sudariusi vieną įstabiausių Tėvynės, Lietuvos, jos gamtos, jos istorinio likimo vaizdinių. Nuolat mąstė apie lietuvių kalbą, jos likimą. Lietuviškai geltonos pievos šneka / Ir tie mediniai nupilkėję kryžiai, / Ir aukštos varpinės, ir mažos gatvės, / Sulytais akmenim į dangų atsigręžę. / Lietuviškasis žodis liko kraujo raidėm / Ant kamerų akmens ir pelenuos. / Pasaulio kryžkelėj – prie Nemuno ir Baltijos – / Likimas motinos kalba dainuos. / Prišaukti džiugesį lyg paukštį ulbantį, / Kad ligi galo vieškeliu lydėtų, / Iš duonos kvapo ir miškų giesmės / Kalba gimtoji lūposna įdėta. Paskutinės trys eilėraščio „Gimtoji kalba“ strofos. Eilėraštis parašytas 1964-aisiais.  Eilėraščio „Gimtoji kalba“ rankraštis eksponuojamas jubiliejinėje parodoje „Širdį aš eilėrašty slepiu...“
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė

Visa galerija
Atgal