Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
lapkričio
2018

SIGITUI POŠKUI – 60

Sigitas Poškus gimė 1957 metų rugsėjo 13 d. Alseikose, Šilutės r. Tėvai – pedagogas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis Stasys Poška ir rašytoja, pedagogė Rožė Meškauskaitė-Poškienė. 1975 m. baigė Stasio Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos (dab. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija) muzikos teorijos specialybę, 1985 m. Vilniaus universitete – lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Šiaulių ir Klaipėdos universitetuose skaitė paskaitas apie vaikų literatūrą, paskelbė metodinės literatūros. Dirbo Klaipėdos menininkų namų direktoriumi. Rašo publicistinius straipsnius, redaguoja poezijos ir prozos knygas. Rengia literatūrinės kūrybos seminarus ir pamokas moksleiviams. Gyvena Klaipėdoje. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1994 m. Sigitas Poškus yra pelnęs premiją už svarbiausią metų vaikų literatūros debiutą, jo knygas „Vieną kartą" (2003) ir „Amalgama" (2007) Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius pripažino geriausiomis Metų poezijos knygomis vaikams.
Prieš dešimtmetį Rubinaičio publikacijoje, atsakydamas į R. Černiausko klausimus, rašytojas šitaip kalbėjo:
 Mane apibūdinti tinka daug žodžių – gražių ir negražių, teisingų ir neteisingų, bet žodis „subrendimas“ – ne. Man mano asmenybės pagrindai neleidžia subręsti, nuo paauglystės žinant tikrąjį to žodžio turinį: parazituok, žaisk socialinius žaidimus, lipk artimui ant galvos.
Niekada su niekuo ir niekaip nekonkuravau, tik su pačiu savimi, nes šiandieninis mano tekstas man pačiam turi būti geresnis už vakarykštį. Mano konkurencija – kasdienis maksimalus žergimasis žinant, kad tiek, kiek norėčiau, galiu ir neįstengti – kelnės suplyš. Bet kartais pasiseka išvengti materialinių nuostolių. Dėl tų pasisekusių atvejų ir verta rašyti, apskritai kurti.
 Man visada svarbiau žmogaus darbai, o ne jo nosies forma, pareigos, didesnis kumštis ar jo garbintojų skaičius.
Esu daręs gyvenime daug visokių dalykų, kurie ir man pačiam dabar atrodo keisti: grojau bosinėmis kanklėmis, dirbau žurnalistu, režisavau profesionaliame teatre, administravau kontorą, mokiau vaikus piešimo ir chemijos... Dabar daugmaž žinau, ko nereikėtų daryti. Bet savęs juk nepakeisi – tegu ir toliau bus kaip bus, jeigu bus.
Niekad nenorėjau būti rašinėtoju, bet penkiolikos metų kai buvau, man didžiai įdomu patapo sužinoti, kaip eilėraštis padaromas. Ne sukuriamas, o padaromas – tekstas kaip estetinis konstruktas, priimtinas konkrečiai kultūrai. Iki šiol tebesiaiškinu, dabar tik priešokiais, nes gero eilėraščio ar prozos recepto paslapties taip ir nesužinojau. Tikras tekstas arba yra, arba jo nėra. Vidurio nebūna. O kas yra tekstinis niekalas, akies krašteliu pamatęs išmokau atskirti.
Literatūroje nėra eksperimentų, tik naujai pamatytos senienos, nes žmogiški literatūros suvokimo principai ir juslės tūkstančius metų nekinta. 
Kūrinių vaikams rašytojas jaučiasi atsakingas už savo skaitytojus, ir geriausi kūriniai vaikams palaiko bei skatina svarbiausius dalykus, padedančius vaikui išgyventi ir suaugti, – gyvenimo džiaugsmą, optimizmą, bendravimo, žaidimo malonumą, įsiklausymą į save ir kitus.
Tikėdami, kad visos išsakytos tiesos tebegalioja, žavingai žodžiais žaidžiantį bei žongliruojantį poetą (tikrą Žodinėtoją) nuoširdžiai sveikiname su gimtadieniu ir nekantriai laukiame Naujienų iš pajūrio.

 
Parengė Vaikų literatūros muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė

Visa galerija
Atgal