Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
27
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„SEMIU KRIKŠTO VANDENĮ GIESMEI...“

Kviečiame aplankyti parodą „Semiu krikšto vandenį giesmei...“ (Kaziui Bradūnui – 100).
Parodą parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė.

 
Laukiame Jūsų!
Nuotraukos Zenono Baltrušio


Vasario pirmą dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje duris atvėrė paroda: „Semiu krikšto vandenį giesmei“, skirta Nacionalinės premijos laureato, poeto, redaktoriaus Kazio Bradūno (1917–2009) šimtosioms gimimo metinėms.
Paroda parengta chronologiniu principu – atrinkus ir susisteminus unikalias archyvalijas: dokumentus, nuotraukas, rankraščius, epistoliką, spaudinius, knygas. Apžvelgtas poeto gyvenimo ir kūrybos kelias, kuris prasidėjo gimtajame Kiršų kaime, driekėsi per Kauną–Vilnių–Furthofą–Miuncheną–Baltimorę–Čikagą ir vėl sugrįžo į Vilnių.
Parodos meniniai akcentai – dailininkų Telesforo Valiaus ir Vytauto Raulinaičio paveikslai. Ramybe ir sakralumu dvelkia dievdirbių medžio drožiniai, paskolinti dukros Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės iš tėvų namų. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis leido eksponuoti jų fonduose esančius itin vertingus pasaulinio masto lietuvių dailininko Prano Gailiaus paveikslus, sukurtus pagal Kazio Bradūno knygos „Donelaičio kapas“ fragmentus. Svarbus parodos akcentas – didelio formato „Žemės“ plakatas, K. Bradūno parvežtas iš Čikagos. MLLM fotografo Zenono Baltrušio nuotrauka nukelia mus į poeto gimtinę.
Kazys Bradūnas – išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūros ir literatūros istorijoje – vienas iš prieškarinės Lietuvos Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų augintinių. Kartu su savo studijų draugais: Mamertu Indriliūnu, Broniumi Krivicku, Vytautu Mačerniu, Pauliumi Jurkumi, Gediminu Jokimaičiu, Prane Aukštikalnyte, Alfonsu Nyka-Niliūnu (tikr. A. Čipkus), Henriku Nagiu, Vytautu Aleksandru Jonynu, augo ir brendo pačiu gražiausiu Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Tai pirmoji karta, baigusi gimnazijas ir universitetus gimtąja kalba. Profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino įkvėpti, veržliai įsitraukė į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, produktyviai bendradarbiavo literatūrinėje spaudoje, skelbdami joje pirmuosius kūrinius, godžiai mokėsi užsienio kalbų, mėgavosi geriausiais Vakarų Europos kultūros vaisiais. Unikaliose nuotraukose veriasi K. Bradūno – Vilkaviškio gimnazijos auklėtinio, Vytauto Didžiojo, o vėliau ir Vilniaus universiteto studento gyvenimo akimirkos. Eksponuojami reti dokumentai – asmens tapatybės, studijų knygelės, Prezidento Antano Smetonos karo mokyklos karininko aspiranto liudijimas, išduotas K. Bradūnui.  
Jaunieji literatai-studentai diskutuodami ir svajodami kūrė modernios Lietuvos viziją, tačiau audringi istorinių įvykių vėjai pakeitė likimus: vienus išbloškė į Vakarus; kiti pasirinko atvirą rezistencinio pasipriešinimo kelią – išėjo į miškus ir žuvo kovoje už Lietuvos laisvę (M. Indriliūnas, B. Krivickas); V. Mačernį mirtinai pakirto atsitiktinio artilerijos sviedinio skeveldra; dar kiti buvo ištremti į Sibiro platybes. K. Bradūnas, kaip ir jo studijų draugai – P. Jurkus, A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys, V. A. Jonynas, J. Kaupas, 1944 metais bėgdami nuo artėjančios sovietinės okupacijos pasitraukė į Vakarus. Parodoje eksponuojamas paties K. Bradūno pieštas žemėlapis, ženklinantis jų šeimos kelionę su arkliukais per Vokietiją.
Nuo pirmųjų išvykimo dienų iki pat sugrįžimo į Lietuvą – 1992-aisiais K. Bradūnas nenuleido rankų: svečiose šalyse puoselėjo lietuvybę. Suvokdamas lietuviškos meninės kūrybos tęstinumą kaip tautos dvasinio pasipriešinimo ir išlikimo aktą, Vokietijoje ėmė telkti jaunųjų rašytojų kartą į žurnalą „Aidai“. Parodoje eksponuojamas vienas iš jo redaguoto žurnalo „Aidai“ komplektų. Nuotraukose jis užfiksuotas kartu su savo žmona Kazimiera Podolskyte, redaguojant žurnalą. Kitose nuotraukose – su redaktoriais ir leidėjais: V. Bieliausku ir A. Pauliukoniu. Vokietijoje buvo įkurta Lietuvių rašytojų draugija tremtyje. K. Bradūnas dalyvavo abiejuose ten vykusiuose suvažiavimuose. Rašė ir leido savo knygas, kurios buvo premijuotos.
               1949 metais K. Bradūnas su šeima persikėlė į Baltimorę, dirbo sunkius fizinius darbus, tačiau liko ištikimas savo pašaukimui – saugoti, branginti lietuvišką kūrybos žodį. Baltimorėje inicijavo išeivijos poetų – žemininkų sąjūdį, kuriam, be jo paties, priklausė A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys, Juozas Kėkštas. Parengė ir išleido antologiją „Žemė“ (1951), įtraukdamas į ją ir artimo studijų draugo V. Mačernio kūrybą. Filosofas Juozas Girnius tapo grupės ideologu, parašė knygai studijinį įvadą. Tas pats kūrėjų branduolys leido modernų žurnalą „Literatūros lankai“ (1952–1959). K. Bradūnas 20 metų redagavo dienraščio „Draugas“ kultūros ir meno priedą. Eksponuojamos jo parengtos ir suredaguotos knygos: V. Mačernio knyga „Poezija“ (1961), „Lietuvių poezijos“ III-asis tomas (1971). Atskirai reikia paminėti neįkainojamą vertę turinčias studijines knygas: „Lietuvių literatūra svetur 1945–1968“ (1968) ir itin svarbią – „Egzodo lietuvių literatūra 1945–1990“ (1992), kurią redagavo kartu su Rimvydu Šilbajoriu. Pastarojoje, analogo neturinčioje studijoje, dvidešimties bendraautorių apžvelgta visa išeivių rašytojų kultūrinė ir literatūrinė epocha. Parodoje eksponuojamos visos K. Bradūno redaguotos knygos.
Talentingas poetas, profesionalus redaktorius K. Bradūnas pasižymėjo ir organizaciniais gebėjimais. Išvykęs iš Lietuvos tapo vienu iš pagrindinių lietuviškos veiklos puoselėtojų, įvairių renginių sumanytojų, organizatorių. Jo buvo „visur pilna“ – rengė literatūros vakarus bei savo kūrybos rečitalius, dalyvavo rašytojų veikloje, skaitė paskaitas jaunimo stovyklose, lituanistinėse mokyklose, dalyvavo parodų pristatymuose. Aukštai iškėlęs vertybinių kriterijų kartelę, laikėsi nuostatos: „Menas grožiui – grožis gyvenimo tobulumui.“ Parodoje eksponuojamos įvairių renginių nuotraukos ir programos. Lankytojai pamatys jo paskaitas ir pranešimus skaitytus J. Mačiulio-Maironio, H. Radausko, T. Venclovos bei kt. minėjimuose.
Parodoje eksponuojami K. Bradūno laiškai žmonai Kazimierai, E. Matuzevičiui, P. Jurkui, A. Vaičiulaičiui bei jam rašyti  – B. Brazdžionio, A. Nykos-Niliūno, J. Kėkšto, E. Matuzevičiaus. Juose itin daug naujos, vertingos informacijos. Epistolika virsta komunikavimo instrumentu tarp dvasiškai artimų sielų, kaip ir tarp skirtingų pažiūrų žmonių.
K. Bradūnas vienas iš žymiausių lietuvių poetų, sukūręs savitą literatūrinę kalbą, kūryboje išreiškęs individualų poetinį santykį su gimtąja žeme, su lietuvių mitologija ir tautosaka. K. Bradūnui, tvirčiausiai suaugusiam su savo tautos istorija, kultūra, labiausiai prigijo poeto žemininko vardas. Jo poezija jau 1957 metais neoficialiais keliais pasiekdavo Lietuvą – keliaudavo iš rankų į rankas, buvo slapta skaitoma, perrašinėjama. Poeto laisvas, modernus žodis paskatino daugelį jaunųjų kūrėjų sovietinėje Lietuvoje sekti jo pramintais keliais. Kūrybinis derlius stebėtinai gausus: Lietuvoje, Vokietijoje ir Amerikoje išleista septyniolika poezijos knygų, sudarytos dvi rinktinės, parengtas ir išleistas beveik visas kūrybinis palikimas – „Sutelktinė“ I ir II tomai (2001). 2007 metais, persijojęs poetinius aruodus, atrinko šimtą jam charakteringiausių ir būdingiausių eilėraščių ir išleido knygą – „Paberti grūdai“. Už savo kūrybą K. Bradūnas yra pelnęs daugybę įvairių premijų ir apdovanojimų Vokietijoje, Amerikoje ir Lietuvoje. Jam pirmam iš išeivių rašytojų 1992 metais paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Už nuopelnus Lietuvai 1994 metais apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 1997 metais pelnė Vilkaviškio savivaldybės premiją. 1989-aisiais jam paskirta „Poetinio Druskininkų rudens“ Jotvingių premija, o 2002-aisiais suteiktas „Poezijos pavasario“ laureato vardas.
Parodoje lankytojai pamatys ne tik visas K. Bradūno išleistas knygas, bet ir daugelio knygų rankraštinius sąsiuvinius.
K. Bradūnas yra vienas pirmųjų išeivių kūrėjų, 1992 metais kartu su savo žmona Kazimiera Podolskyte sugrįžęs gyventi į Lietuvą. Kol jėgos leido, aktyviai dalyvavo literatūriniame, kultūriniame gyvenime, kūrė ir leido knygas. 2009 metais, vasario 9 dieną, mirė savo namuose Vilniuje, palaidotas Vilniuje, Antakalnyje.
 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Visa galerija
Atgal