Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
gegužės
2020

„SAGA APIE LIETUVĄ“ IR „NEPARADINĖ LIETUVA“

Savo kūrybiniams sumanymams mėgstu naudoti žodžius, turinčius kelias reikšmes. Jais remdamasi  nagrinėju konfliktą ir jo sukeltą traumą. Tokie žodžiai inspiruoja meno kalba komunikuoti su skirtingais žmonėmis ir stebėti jų reakcijas. Po Lietuvą sėkmingai keliaujantis projektas „Išrinktieji“ – tai dailininkų psichologinių portretų paroda su jų meno kūrinių dekonstrukcija (dėlionėmis), vieno paveikslo paroda „Lietuva – struktūrinė formulė“, kuriame Lietuvą perteikiu per nugriautą Vilniaus kino teatrą „Lietuva“ ir negrįžtamai atimtą šio žodžio visumos reikšmę. Simboliška, nes Lietuva iš tiesų nyksta. Tik ar ne patys ją naikiname? Tam ir skirtas naujausias projektas „Saga apie Lietuvą“.
Didžioji dalis mano ankstesnių darbų, pasitelkiant fotografiją ir pasakojimą, dėmesį sutelkdavo į senąją Lietuvos istoriją, jos asmenybes, atminimą bei poveikį tautos tapatybei. „Saga apie Lietuvą“ nutolsta nuo konkretumo ir tyrinėja bene aktualiausią šiandienos Lietuvos problemą – gyventojų emigraciją. Pagrindinė komunikacijos priemone šiame meniniame projekte tapo saga. Per paprastą sagą įtvirtinamas universalus pasakojimas. Siekiama iškelti emigracijos klausimą, įvairiomis meninės raiškos priemonėmis paanalizuoti minėtą problemą ir paskatinti visuomenę diskusijai.
 
Šis projektas yra apie mus – lietuvius, tai kvietimas, raginantis grįžti emigrantus namo. 2018 m. paskelbėme sagų rinkimo akciją. Į ją atsiliepė tūkstančiai žmonių iš įvairiausių Lietuvos vietų ir užsienio šalių – rinko, vežė, nešė, siuntė sagas. Gavome ir vertingų garsių asmenybių sagų bei jų aprašymų. Pvz., 105 metų sulaukusi Maironio dukterėčia Danutė Lipčiūtė-Augienė atsiuntė sagas, kurios vėliau bus padovanotos Maironio muziejui.
Projektui surinkome 1 milijoną 500 tūkstančių sagų, iš kurių ant darbo drabužių sukurta meninė instaliacija „Saga – žmogus“. Meniškai transformuoti drabužiai, simbolizuojantys darbingą Lietuvą, ir emigrantų šeimose gimusių kūdikių drabužėliai, taip pat siuvinėti sagomis, įprasmins ne tik viešų ir privačių erdvių dialogą ar konfliktą, bet ir kalbės apie istorinį, kultūrinį, socialinį palikimą.
Čia nėra nereikšmingų detalių. Kiekvienam prisilietusiam prie mūsų pasakojimo leidžiama pasijusti tos istorijos subjektyvaus ir asmeninio patyrimo dalimi. Milijonas sagų – tiek Lietuvos gyventojų nepriklausomybės laikotarpiu paliko savo šalį. Surinktas sagas prie darbo drabužių kantriai ir ilgai siuvo Trakų rajono neįgalieji, tie, kurie liko tėvynėje... Siuvo lyg verdami rožančių, lyg kalbėdami maldą už kiekvieną žmogų. Saga – žmogus, saga – žmogus... Prie meninių objektų sukūrimo prisidėjo ir gimnazijų moksleiviai.
Meninę instaliaciją papildo šios idėjos autorės, fotomenininkės Lilijos Valatkienės ir dailininko Vlado Merečinsko sukurtas emigracijos žemėlapis iš sagų bei unikalus rašytojos Žemaitės portretas.
Parodų salėje iš sagų bus suformuota „upė“. Performanso tikslas – pasėmus rieškutėmis sagas pajusti, suskaičiuoti ir įsivaizduoti emigracijos skaičius, kurie jau nebeatrodys vien plika statistika.
Taip pat bus demonstruojama L. Valatkienės meninių fotografijų ir grafikos paroda „Neparadinė Lietuva“. Joje užfiksuoti tušti trobesiai, stūgaujantis vėjas, vingiuoti takai, kuriais Lietuva išsivaikšto. Per skirtingas menines fotografijas dėliojamas nuoseklus pasakojimas. Fotomenininkė sukuria įtampos lauką. Jos fotografijose atskleisti motyvai – tai kelionė, kurioje galima pajusti pulsuojančią melancholiją, susikaupusį liūdesį, sielos skausmą ir raudą, pridengtą gamtos triumfu.
 
Apie Vytautą Joną Jušką
1953 m. gimė Jungtinėje Karalystėje. 1960 m. emigravo į Australiją. Baigęs Melburno Viktorijos universitetą, visą laiką skyrė visuomeniniam, kultūriniam bei politiniam darbui Australijos lietuvių bendruomenėje. Puoselėjo akademines Baltijos šalių studijas Macquarie universitete, rengė ir vedė radijo laidas, rašė į lietuvišką spaudą, tyrinėjo Australijos lietuvių problematiką, skaitė paskaitas Lietuvių bendruomenėje bei tarptautinėse konferencijose. Į Lietuva grįžo 2011 m., atkūrė Lietuvos pilietybę. Šiuo metu puoselėja kultūrinę veiklą, dėsto, verčia, dirba su Pasaulio lietuvių bendruomenėmis bei lietuviškomis kultūrinėmis organizacijomis.
 
Apie Liliją Valatkienę
Žurnalistė, redaktorė, fotomenininkė. Baigė Vilniaus universitete žurnalistiką. Stažavosi Fredrikstad (Norvegija) institute. 1989–2009 m. – laikraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistė, žurnalų „Stilius“ ir „Stilius PLIUS“ įkūrėja bei vyriausioji redaktorė. Šiuo metu menininkė dirba su keliais kūrybiniais projektais, skirtais Pasaulio lietuvių metams, skaito paskaitas, iliustruoja knygas, rašo straipsnius apie Lietuvos menininkus bei aktyviai dalyvauja parodose.
Surengė 20 personalinių fotografijų ir mišria technika atliktų kūrinių parodų, dalyvavo kolektyvinėse parodose, konkursuose, tarptautinėse meno kvadrienalėse, teminėse ekspozicijose, skirtose Lietuvos valstybingumui paminėti.
 

Visa galerija
Atgal