Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
spalio
2020

RITERIS, ROMANTIKAS...

Maironio lietuvių literatūros muziejuje duris atvėrė paroda, skirta „žemininko-lankininko“, poeto, literatūros kritiko, vertėjo Henriko Nagio (1920–1996) atminimui. Per dokumentus, nuotraukas, knygas, spaudinius, epistoliką štrichuojamas rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelias Lietuvoje, Vokietijoje, Kanadoje ir Amerikoje.
Parodos pagrindą sudaro rašytojo kūrybinis palikimas. Poezija jam buvo gyvenimo esmė ir prasmė, oras, kuriuo kvėpavo, vanduo, kuris gaivino... Jis rašė: „Eilėraščiai gimsta laimingą valandą, kai viskas tarsi savaime sukrenta savo vieton... kai visos žodžio dimensijos – prasminė, vaizdinė, muzikinė – susilydo į vieningą lydinį...Tai savotiška alchemija, nenusakoma racionaliais žodžiais...“ Parodoje išskirtinis dėmesys sutelktas į „Žemės“ antologiją, kuriai priklausė anuomet jauna, talentinga karta: Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas, H. Nagys, Vytautas Mačernis ir Juozas Kėkštas, įžanginę studiją parašė filosofas Juozas Girnius. Beveik tas pats kūrėjų branduolys rengė ir leido modernų žurnalą „Literatūros lankai“. Šalia šių, jau klasika tapusių leidinių, eksponuojamas mažai kam žinomas jaunųjų poetų almanachas „Pirmieji žingsniai“, kuriame 1940 m. svariai debiutavo H. Nagys. Parodoje išvysite ir daugiau leidinių, kuriuose jis bendradarbiavo arba juos redagavo, skelbdamas ne tik originalią kūrybą ir vertimus, bet ir knygų recenzijas, meno parodų ir renginių apžvalgas. Tai „Nepriklausoma Lietuva“, „Aidai“, „Margutis“, „Metmenys“, „Lituanus“ ir kt. Lankytojai pamatys visas poeto knygas: „Eilėraščiai“ (1946 m.), už kurią Vokietijoje paskirta leidyklos „Patria“ premija; „Lapkričio naktys“ (1947 m.); Amerikoje išėjo: „Saulės laikrodžiai“ (1952 m.), „Mėlynas sniegas“ (1960 m.), „Broliai balti aitvarai“ (1969 m.); už pastarąją knygą paskirta LRD premija. Už knygą „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978 m.) – V. Krėvės premija, už Lietuvoje išleistus eilėraščius „Grįžulas“ (1990 m.) – Jotvingių premija, o 1996 m. pasirodė paskutinė poeto knyga „Sakalų valanda“. Eksponuojamos ir jo verstų Vakarų Europos klasikų knygos, vienas mėgstamiausių jo autorių buvo Rainer Maria Rilke. Pastarojo „Kornetą“ išvertė dar Lietuvoje, o 1987 m. išleido puošnų leidinį su T. Valiaus iliustracijomis.
H. Nagio eilėraščiuose veriasi jo savitas poetinis pasaulis, begalinė erdvė, kurioje vyrauja juoda ir balta, šviesos ir tamsos simboliai, gėrio ir blogio pradai. J. Kaupas, pajutęs, perpratęs artimo draugo poetinį pasaulį, rašė: „Pagrindinės jo poezijoj keliamos idėjos yra žmogaus kova su pilka kasdienybe, sunki žmogiškoji vienatvė, mirties ir praeinamumo tragika, iliuzorinio idealo ieškojimas ir tobulos meilės ilgesys. <...> Gyvenimo problematiką H. Nagys sutinka nepasiduodamas pesimizmui, bet su kovos dvasia ir tikėjimu žmogaus potencialia didybe.“ H. Nagys nemėgo paviršutiniškumo – jis ilgai ir kantriai ieškodavo jam svarbaus ir reikalingo vienintelio žodžio. Ir jis ateidavo, suskambėdavo širdyje, suguldavo į rankraščius. Pirmą kartą parodoje eksponuojami unikalūs poeto kūrybiniai rankraštiniai sąsiuviniai. „Rašau labai braukydamas, todėl mano juodraščiai yra daugiaaukščiai ir sunkiai iššifruojami. Paprastai eiles kelis kartus perrašinėju, kartais mašinėle, kad įsigyčiau atstumo...“ – rašė poetas.   
Prieš šimtą metų Nagio ir Antaninos Grundmanis šeimoje Mažeikiuose pasaulį išvydo dvyniai Henrikas ir Martynas, po septynerių atsirado ir mažoji sesuo – Zinaida Vera Nagytė (būsima poetė Liūnė Sutema). Poetas iš mamos pusės turėjo latviškų, o iš močiutės Emilijos Peters – vokiškų šaknų, tad nuo pat vaikystės laisvai kalbėjo lietuvių, latvių ir vokiečių kalbomis. Tėvą geležinkelietį kilnojo iš vieno miesto į kitą, tad teko mokytis Kaune, Skuode, Pagėgiuose, Šilutėje ir kt. Parodoje pamatysite unikalias nuotraukas – H. Nagį su skautais moksleiviais Skuode, futbolo komandoje Pagėgių gimnazijoje. Gimnaziją baigė 1940 m. Kėdainiuose, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, studijavo germanistiką, lituanistiką, meno istoriją (1940–1943). 1944-aisiais antrosios sovietų okupacijos buvo išstumtas į Vakarus. Studijavo Berlyno institute, Freiburgo ir Insbruko universitetuose. Pastarajame parašė ir apsigynė disertaciją apie austrų poetą G. Traklį (1949 m.). Tais pačiais metais Nagių šeima, gavusi iš pranciškono Leonardo Andriekaus iškvietimus (afidivitus), išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Vėliau Henrikas persikėlė į Kanadą pas savo būsimąją žmoną Birutę Vaitkūnaitę; susilaukė sūnaus Gintaro. Dirbo fizinius darbus, tačiau uoliai rūpinosi lietuvybės puoselėjimu. H. Nagys turėjo daugybę darbų ir visuomeninių įsipareigojimų – dėstė Monrealio universitete, buvo Monrealio aukštesniųjų lituanistikos kursų vedėjas, lietuvių literatūros dėstytojas, Monrealio lietuvių akademinio sambūrio „Lithuania“ įkūrėjas ir ilgametis pirmininkas, Santaros nuolatinis dalyvis – paskaitininkas (nuo 1958 m. išrinktas Santaros garbės filisteriu), V. Krėvės premijos įsteigėjas, Kanados LB Kultūros fondo pirmininkas, parodų organizatorius ir kt. H. Nagys netausojo savęs, jis rašė: „Neesu hermetiškos poezijos adeptas ir niekad nerašau tik sau. Negyvenau dramblio kaulo bokšte, neišsijungiau telefono, kad lietuviai ir šeštadieninės vargo mokyklos netrukdytų mano parnasinės ramybės“. Palaikė artimus ryšius su savo giminėmis ir bičiuliais, likusiais Amerikoje – K. Bradūnu, A. Nyka-Niliūnu, M. Katiliškiu, Liūne Sutema ir kt. Gyvenimas buvo kupinas veiklos ir kūrybos, gal tos ramybės ir stigo...
Mirė 1996 m., ilsisi Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, Vilniuje.
               

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Visa galerija
Atgal