Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
lapkričio
2018

„Pusę šimtmečio nesu girdėjęs vieversio...“

2018 m. gegužės 17 dieną išeivių literatūros kritikui Vytautui Aleksandrui Jonynui (1918–2004) sukanka 100 metų. Šiai iškiliai asmenybei atminti parengta virtuali paroda, o gegužės viduryje muziejuje atidarysime ir lankytojus pakviesime į Jubiliatui skirtą stacionarią parodą.
V. A. Jonynas pats perdavė dalį savo archyvinės medžiagos, o vėliau jo kultūriniu palikimu rūpinosi žmona Monika Bernatavičiūtė bei sūnus Andrius. Itin vertinga, unikali medžiaga gauta ir iš V. A. Jonyno dukterėčios Inos Banaitienės, gyvenančios Kaune. Parodoje per archyvalijas: nuotraukas, dokumentus, rankraščius, epistoliką, knygas, veriasi menininko gyvenimo ir kūrybos kelias, rekonstruojamas jį supęs istorinis kontekstas.
Antroji sovietų okupacija išstūmė iš Lietuvos kultūros, meno mokslo žmones, išblaškė juos po visus kontinentus. 1944 metais iš tėvynės pasitraukė jau susiformavusi talentingų kūrėjų karta: Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas, Jurgis Blekaitis, Paulius Jurkus, Vincas Kazokas ir kt. V. A. Jonynas penkerius metus gyveno Vokietijoje, o vėliau persikėlė į Kanadą. Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę apsilankė savo išsvajotoje žemėje: „Jau pusę šimtmečio kaip nesu girdėjęs vieversio. Jų šiame žemyne nėra“ – rašė laiške šių eilučių autorei.
V. A. Jonynas, puoselėjo lietuvybę: dirbo lituanistinėje šeštadieninėje mokykloje, bendradarbiavo Kanados ir Amerikos lietuvių spaudoje – „Aiduose“, „Akiračiuose“, „Drauge“, „Metmenyse“, „Tėviškės žiburiuose“, „Nepriklausomoje Lietuvoje“ ir kt. Rašė straipsnius literatūros, kultūros temomis, aptarinėjo išleistas knygas, spektaklių pastatymus. Išsamūs studijiniai straipsniai parašyti apie Marių Katiliškį, Jurgį Jankų, Algirdą Landsbergį ir kt. Surinko medžiagą ir parengė monografiją apie tautodailininkę Anastaziją Tamošaitienę (1989m.) Atsiradus galimybei, pradėjo gyvai domėtis sovietinės Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Apžvelgdamas sovietijoje išleistas knygas, kad nepakenktų Lietuvoje esantiems giminaičiams, recenzijas pasirašinėjo Jono Aleksandravičiaus slapyvardžiu. Laiške šių eilučių autorei rašė: „Esu minėjęs, kad man norėjos vienu metu pasiekti magiškąjį 300 recenzijų bei esė skaičių. Pasirodo, kad tą rekordą faktiškai jau esu pasiekęs, nes dar laukia savo eilės redakcijose keli rašiniai.“ (1999 m. kovo 26 d.) Apibendrinant jo palikimą, priskaičiuojama per 400 recenzijų ir esė. Didelė dalis jo parašytų tekstų 2004 metais buvo išleisti atskira knyga: „V. A. Jonynas. Raštai“. Tai paties autoriaus parinkti straipsniai ir parašyti komentarai. Tačiau rimtos ligos sekinamas kūnas silpo. 2006 metais, kovo 30 d., liga išsivedė jį Anapilin, palaidotas Otavoje (Kanada).
V. A. Jonyno gyvenimo upės ištakos Bogorodske (Rusija). Pasaulį išvydo 1918 metais, gegužės 17 d., žymaus istoriko, profesoriaus Igno Jonyno ir mokytojos Elenos Ustinovos šeimoje. Šeima su kūdikiu sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, o vėliau Kaune, Rūtų gatvėje Nr. 3. I. Jonynas įsiliejo į akademinį darbą, dėstė Kauno, o vėliau pakeitus pavadinimą – Vytauto Didžiojo Universitete. Be Vytauto šeimoje augo sesuo Birutė ir brolis Kęstutis. Vaikai buvo lavinami ir mokomi kalbų, meno, muzikos, jiems diegiami ir darbo įgūdžiai. Vytautas mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, o vėliau išsiųstas į Grenoblį, į prestižinį Šampoliono licėjų (pranc. Lycee Champollion), kuriame mokėsi gabūs paaugliai iš įvairių šalių. Šiame licėjuje 1932–1933 m. V. Jonynas studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, istoriją, gamtos mokslus ir kt. Licėjuje vyravo griežta tvarka, pavyzdinė drausmė. Grįžęs į Lietuvą, 1936 metais baigė „Aušros“ berniukų valstybinę gimnaziją. Parodoje per senas nuotraukas, dokumentus, jo – mokinio – gamtos, istorijos, lotynų kalbos užrašus, kuriuose skrupulingai surašytos temos, iliustruotos jo piešiniais, nubraižytais žemėlapiais, veriasi V. A. Jonyno gyvenimas Kaune bei Grenoblyje.
1936 metais įstojo į VDU, pasirinkdamas romanistikos studijas. Daug skaitė prancūzų klasikus, sekė literatūrines naujienas. Studentišką gyvenimą praturtino B. Sruogos Teatro seminaro lankymas. Tačiau, saugodamas savo privatumą, neįsitraukė į kitas organizacijas: „Esu gerokai nesocialus padaras. Nuo mažumės nepriklausau jokiai organizacijai, korporacijai, sektai bei blaivybės ar sporto draugijai. Tik karinė prievolė kiek palamdė o šiaip būčiau išlaikęs pažintį vien su gimnazijos klasiokais.“ – rašė šių eilučių autorei. (Monrealis, 1995 m. sausio 7 d.) Išties V. A. Jonynui kartu su P. Jurkumi, J. Kaupu daugiau nei metus teko krimsti kareivio duoną P. L. B. Karo mokykloje. Parodoje eksponuojama jo karinių pratybų nuotraukų albumas bei jam išduotas XIV aspirantų laidos atsargos karininko liudijimas.1940 metais Humanitarinių mokslų fakultetas buvo perkeltas į Vilnių, tad studijas V. A. Jonynas tęsė atgautoje sostinėje. Artimiau susibičiuliavo su A. Nyka-Niliūnu, A. Zaskevičiumi, V. Mačerniu, B. Krivicku. Tačiau ištikimiausia draugystė buvo su J. Blekaičiu. Studijų metais pradėjo reikštis spaudoje, radiofone: rengė reportažus, rašė ir spausdino filmų recenzijas, įvairius straipsnius, bandė rašyti noveles. Pasak Vytauto žmonos Monikos, draugų tarpe jis buvo švelniai vadinamas – Džoniu. Bendramoksliai vertino jo nuomonę: V. Mačernis ir B. Krivickas atnešdavo savo kūrinius, prašydami patarimų. V. A. Jonynas daug dėmesio skyrė lavinimuisi, tobulėjimui: „Skaitydami knygas mes kraunam savo pasąmonėn įvairius įspūdžius. Tik tai mes dažnai darom per daug nesąmoningai. Tai yra, mes neanalizuojam skaitydami knygų, o tik jomis gėrimės. Literatui ir humanitarui šitas privalumas yra būtinas. Knygą į rankas reikia imti su tikru kritiškumo jausmu. Ir tai yra juo svarbiau, juo mes norim išsidirbt geresnį literatūrinį skonį. Štai kodėl aš randu reikalą analizuoti savo įspūdžius, įvairiai juos grupuoti ir žymėt. Reikalinga kultivuoti šį pojūtį. Reikia, norint dirbti rašytojo ar literatūros istoriko darbą, daug dirbti ir dirbti siauroj srity. Štai to darbo dėsnius aš ir noriu susirasti ir prisitaikyti savo prigimčiai.“ (Įrašas dienoraštyje, 1940 m. rugpjūčio 18 d.). Šiame įraše tarsi nubrėžė savo ateitį.
Baigęs Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyriaus mokslus, labai gerai išlaikęs prancūzų kalbos ir literatūros specialybės baigiamuosius egzaminus, apsigynęs diplominį darbą „Maupassant et les tonctionnaires“, 1942 metais, spalio 23 dieną, gavo romanisto diplomą. Jam buvo pasiūlyta romanistikos katedros asistento vieta. Daug skaitė, rašė, savikritiškai žvelgė į savo darbus. 1943 metų sausio 24 d. įrašo dienoraštyje: „Mačernis man pasakė „Kiekvieną net ir silpniausią pergyvenimą aš stengiuosi nugramzdinti užuomaršon. Ir jei jis tikras ir stiprus jis išneria iš tos nežinios“. Taip tai teisinga! Tai netgi labai rašytojiška. O aš niekad nesugebėsiu ką nors parašyti. Tam reikia begaliniai daug darbo ir pastangų, o aš tinginys, ir kas dar blogiau, plepys. Neteisinga, jog pirmo įspūdžio pagautas žmogus gali sukurti ką nors didelio.“
Vokiečiams uždarius universitetą, įsidarbino „Vaidilos“ teatre. Ėjo administratoriaus pareigas. Kultūrinis gyvenimas vokietmety, ypatingai teatrinis, nesusilpnėjo. Vytautas su broliu Kęstučiu buvo suimti ir vokiečių pristatyti kasti apkasus, tačiau pabėgo, atsirado Berlyne. Ten Vytautas susitiko savo draugę Moniką, kuri dirbo džiovininkų sanatorijoje. Vytautas pradėjo kasti anglis ligoninės apšildymui. Artėjant rusams abu pasitraukė ir atsirado Švabijos žemėje. Gyveno Biberbache. Laiške A. Nykai-Niliūnui apie anas dienas rašė: „Jau trečius metus miegam žiemos miegu Biberbache. Įsitaisėm pakenčiamai – dirbu Gouv. Milikaire vertėju – Monika mokosi visokių amatų <...>. Retai svečiuojamės, užtat stropiai lankom kiną, nes tai vienintelė mūsų pramoga. <...> Dienos ramios, vienodos, bet ne monotoniškos. Neturim jokių iliuzijų išvažiuoti įsikurdinti svetur. Išskyrus Jurgį ir Vaičiulėnaitę su nieku nesusirašinėjam.“ (Biberbachas, 1947 m. sausio 2 d.)
Gyvenimas Vokietijoje nebuvo fiziškai varginantis, tačiau nežinia dėl ateities vargino. „Aš dažnai slapčia drebu dėl savo nerūpestingumo jausti gyvenimo iliuzoriškumą ir laimę. Bet ar ne tokie mes buvom Vilniuje, kai slampinėdavom trise po antikvariatus. Man regis jei vėl susitiktumėm kartu, vėl atgytų tas pats nuovargis ir entuziazmas, ir tas pats nuobodis. Vartaliotumėme knygas, klausytumėmės ugnies spragėsio krosny <..> Yra mumyse tūli refleksai, kurių neatsikratysime niekados. Kokie jie bebūtų iracionalūs. Ir nors dėl jų Tave laikytų mulkeliu, kaip kad yra su manim mūsų bridžistiniam užkabory – yra kažkoks santykis, tave apsąlygojąs, kuris neleidžia tau pasidaryti kitokiu. Ir kaip tik šita realybė daro gyvenimą tai nepakenčiamą, tai laimingą.“ (Iš laiško J.Blekaičiui, Biberbachas, 1947 gruodžio 17 d.)
1949 metais daugelis išeivių iš Vokietijos pradėjo keltis į Ameriką, Australiją, kiti – Kanadon. Vytautas, pasirašęs darbo sutartį, pasirinko pastarąją šalį. Tačiau rasti darbą nebuvo lengva, teko dirbti ir maisto paskirstymo sandėly, o Monikai – ligoninės virtuvėje. Vėliau V. A. Jonynas gavo darbą mokykloje, tačiau viskas buvo kitaip nei Lietuvoje. Už vasarą niekas pinigų nemokėjo, reikėjo prasimanyti pinigų, atsakomybė už šeimą gulė ant jo pečių. Noras dirbti akademinį darbą vis buvo nepasiekiamas, nors pateikęs dokumentus į Monrealio universitetą, 1952 m. lapkričio 6 d. gavo patvirtinimą, kad yra priimtas į doktorantūros studijas. Deja, skaudi buitis neleido įgyvendinti svajonės. Šeimai išlaikyti reikėjo pinigų, todėl ėmėsi padavėjo darbo „De Lasalle“ viešbutyje.
Svajonė – siekti mokslo neapleido: būdamas 45 metų įstojo į Montrealio universitetą, bibliotekininkystės specialybę. Baigė per vienerius metus, įgydamas bakalaurą, o po kelerių metų, padirbėjęs universitete, gavo ir magistrą. Socialinių mokslų bibliotekoje kopė karjeros laiptais – paskirtas direktoriaus pavaduotoju. Išsipildė jo svajonė dirbti akademinį darbą – dėstė bibliotekininkų mokykloje.
Monikos ir Vytauto Jonynų laisvalaikis buvo muzika – tapo pastoviais simfoninių koncertų lankytojais. Namuose turėjo sukaupę vertingą klasikinės muzikos plokštelių kolekciją. V. A. Jonynas puikiai kalbėjo prancūzų kalba, pasak žmonos Monikos, mokėjo ją geriau nei Kvebeko gyventojai. Suprato vokiškai, mokėjo anglų, italų, rusų, lenkų kalbas. Tame pačiame name gyveno B. Pūkelevičiūtė, H. ir B. Nagiai. Intelektualai susirinkdavo aptarti knygų naujienas, teatro spektaklius, meno parodas. V. A. Jonynas daug laiko skyrė lavinimuisi: „Skaitau daug vilkdamas knygų iš bibliotekų. Dviejų viešų skaityklų. Anksčiau būdavo net iš trijų, nes parsinešdavau knygų iš buvusios savo darbovietės. <...> Visa ta skaityba išeina man į sveikatą. Palyginus su kitais, rašau nemažai. Bent draugai ir pažįstami stebisi mano „produkcija“, mano raštingumu, tvirtindami, kad mano plunksna neatšipusi. Bet žinok žmogau, jei gudrus, kiek tuose jų žodžiuose tiesos ir kiek ironijos. Man tiek aišku, kad randu tą darydamas malonumą ir Monika mano „hobby“ atlaidi. Nepyksta, kad tokiais niekais verčiuosi.“ (Iš laiško V. P., 1997 09 22)
Pirmąsias recenzijas parašė paprašytas Monrealio lietuvių teatro, vėliau straipsnius užsakinėjo ir „Draugo“ redaktorius K. Bradūnas, „Aidų“ redaktorius J. Girnius ir kt. Pradėjęs rašyti tarsi iš pareigos, vėliau įsijungė į šį darbą su didžiausiu entuziazmu. Skaitė visas išleistas svetur lietuvių knygas ir daugelį jų recenzavo. Mėgo H. Radausko, A. Gustaičio kūrybą, aukštai vertino talentingus dramaturgus K. Ostrauską, A. Landsbergį, prozininkus M. Katiliškį, J. Jankų, I. Merą ir kt. Akylai sekė sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir skubėjo aprašyti spaudoje. Rašė apie J. Glinskio dramas, B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“, J. Baltušio „Sakmę apie Juzą“, Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnį“, J. Marcinkevičiaus „Dienoraštį be datų“, J. Apučio „Keleivio noveles“, K. Sajos „Už nevarstomų durų“, R. Gavelio „Įsibrovėlius“, J. Avyžiaus „Degimus“ ir kt. Parodoje eksponuojami jo kritikos straipsnių, spektaklių aptarimų, įvairių proginių kalbų rankraščiai.
V. A. Jonynas dalyvavo ir Kanados Lietuvių bendruomenės kultūrinėje veikloje, buvo įvairių komitetų nariu, daugelį metų mokytojavo šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje. 1969 m. buvo apdovanotas diplomu už darbą lietuviškose mokyklose, kurį įteikė LB pirmininkas S. Barzdukas ir Švietimo tarybos pirmininkas A. Rimkūnas. Už nuopelnus atkuriant Nepriklausomą Lietuvą jam 1992 metais buvo paskirta Lietuvos respublikos pirmininko V. Landsbergio padėka. Parodoje eksponuojamos jam įteiktos padėkos už jo kultūrinį darbą.
V. A. Jonynas nesureikšmino savo kultūrinės veiklos, šių eilučių autorei rašė: „nieko gyvenime nėra patvaraus, viskas keičiasi ir kad išlikti žmonių atminty – beviltiška. <...> užmarštis yra visų dalia.“
Išleista stambi jo Raštų knyga tapo svariu monumentaliu paminklu šiai iškiliai lietuvių tautos asmenybei atminti.
 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė

Visa galerija
Atgal