Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„PRIIMKITE MUS TOKIUS, KOKIE BUVOM, KOKIE ESAM...“

Maironio lietuvių literatūros muziejuje veikia paroda „Priimkite mus tokius, kokie buvom, kokie esam...“, skirta Elenai Mezginaitei (1941–2005) ir Algirdui Verbai (1941–2000). Parodą parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė.
Kviečiame aplankyti!


Poetams Elenai Mezginaitei ir Algirdui Verbai spalio mėnesį būtų sukakę po 75-erius. Deja, jau nebesutiksime Mezginaitės nei Panevėžio laikraščio redakcijoje, nei Fotografijos galerijoje, teatre ar, tarkim, festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema“... Nebepaskambina, nebepakviečia užeiti draugų ar šiaip pažįstamų į Žvėryne, Vytauto gatvėje esantį butą ir vilniškis Algirdas Verba. Nūnai jų gyvenimo sukaktys skaičiuojamos būtuoju laiku, o gyvi jie – tik artimųjų, bičiulių, draugų, pažįstamų atsiminimuose, taip pat ir eilėraščiuose...
Maironio namuose šiems poetams atminti parengta paroda „Priimkite mus tokius, kokie buvom, kokie esam...“ Ją rengiant, skaitant atsiminimus apie E. Mezginaitę, krinta į akis gero poetės draugo, patarėjo, literatūros kritiko V. Kukulo pastebėjimas: „Formaliai Elenos Mezginaitės biografija nėra nei spalvinga, nei įdomi. Gimė 1941 m. spalio 31 d. Petriškių kaime, Rokiškio rajone...“
Taigi, poetės vaikystė ir ankstyvoji jaunystė – keletas kuklių, labai paprastų nuotraukų kopijų. Vis dėlto jose – daug prasmės ir informacijos. Vienoje – mažutė kaimiška pirtis, sunku patikėti, bet čia šeima gyveno veik dešimt metų, nuo 1944-ųjų vasaros, kai buvo sudegintas jų didelis (dviejų galų) nebaigtas statyti namas... Šalia 2006 m. išleista poetės „Bibliografijos rodyklė“, joje – Elenos Mezginaitės sesers Genovaitės pasakojimas „Duonos riekė su sviestu“: apie sudegintus namus, apie skurdą ir apie jauniausią seserį Elenutę. Ji, vos pramokusi skaityti, deklamuodavo Janonio eilėraštį: „Ar keista nekeista, baugu nebaugu / Bet vargas ir skurdas – du mano draugu...“ Dar keletas visos šeimos juodai baltų nuotraukų prie naujo šeimos namo, atstatyto vietoj sudegusio, tačiau nugriauto melioracijos. Spalvotose Z. Baltrušio nuotraukose – poetės brolis Algirdas ir sesuo Genovaitė tuščiuose rudenėjančiuose Petriškių kaimo laukuose, ten, kur būta gimtinės...
Poetė ir žurnalistė – ne dažnai pavyksta tai suderinti. Mezginaitei pavyko: anksti pradėjo rašyti, vos baigusi vidurinę dirbo Rokiškio, vėliau Kupiškio laikraščių redakcijose, dar vėliau – Panevėžyje, čia įsikūrė visam likusiam gyvenimui. Parodoje kelios įdomios nuotraukos: mąsli paauglė, tarsi bandanti rašikliu prisidengti veidą, miela jauna mama su dukra Mėta, simpatiška moteris prie darbo stalo redakcijoje, su įvairiais žmonėmis komandiruotėse, literatūriniuose renginiuose, teatre, Panevėžio fotografijos galerijoje...
Parodos erdvė – specifinis dalykas – visko sudėti ir parodyti neįmanoma. Tačiau įmanoma (kad ir kukliai) pateikti poetės kūrybą. Čia rastume ir kūrybinius rankraščius su taisymais, ir visas Mezginaitės knygas: „Vasarų vieškeliais“ (1975), „Skardis“ (1982), „Provincijos tango“ (1989), „Šaltas ginklas“ (1999) bei 2006 m. V. Kukulo ir J. Strielkūno rūpesčiu išleista E. Mezginaitės rinktinė „Mano senas drauge“. Pastaroji knyga – tarsi paroda: joje skelbti ir neskelbti eilėraščiai, pjesės Lėlių vežimo teatrui, interviu, daug nuotraukų, atsiminimų...
Poetės gyvenimas buvo intensyvus: žurnalistės darbas, daugybė draugų, pažįstamų, begalė renginių. Ji – veiklus, protingas, ryškus, reikalingas, gerbiamas žmogus Panevėžyje. Ypatingas santykis su Jonu Strielkūnu – jis bičiulis, „kolega“ poetas ir mokytojas. Apie ką jiedu kalbėjosi tą paskutinį kartą Lietuvos rašytojų sąjungos kavinėje, dabar jau sunku pasakyti: čia juos kartu 2005 m. vasario 4 d. dar spėjo „pagauti“ muziejaus fotografas Zenonas Baltrušis...
Į parodos rėmus nelengva įsprausti ir poeto Algirdo Verbos gyvenimą. Tiktų biblinė ištarmė: „iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta.“ Apdovanotas nemenkai – gabus daugeliui dalykų: literatūrai, matematikai, puikiai piešė, gerai žaidė šachmatais. Tačiau itin sunki liga, kamavusi nuo vaikystės, paliko ženklą visam gyvenimui, o gabumai – skausmingas savasties ieškojimas, blaškymasis tarp kelių aukštųjų mokyklų, tarp Kauno ir Vilniaus... Tikrasis Algirdas Verba – kūryboje ir artimųjų bei draugų prisiminimuose. Tad parodoje - ir rankraščiai, ir visos jo eilėraščių knygos: „Pakelės žalumos“ (1977), „Aprišu obelį“ (1980), „Ugnies ūgis“ (1985), „Pilkoji žvaigždė“ (1990), „Orkestro duobė“ (1996). Taip pat G. Aleksos bei A. Pakėno parengta knyga ir 2015 m. išleista „Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“. Joje – nuotraukos, eilėraščiai bei linksmi, liūdni, kartais labai skaudūs, kartais nelabai švankūs artimųjų, draugų ir paties poeto prisiminimai.
Daug juodai baltų nuotraukų – poeto gyvenimo akimirksnių iliustracijų. Verbų šeima: tėvai – Boleslovas ir Pranciška, vaikai – dukros: Elena (su vyru Juozu Kučinsku) ir Bronė, sūnūs Algirdas, Antanas ir Rapolas (fotografuotasi, matyt, įvairiomis progomis apie 1957 m. gimtuosiuose Arglaičiuose, Raseinių r.). Yra šachmatų turnyro Nemakščių vidurinėje mokykloje akimirka: priekyje sėdi Algirdas Verba, už jo – mokytojas B. Damijonaitis, veiksmas vyksta apie 1958 m. Jausminga, daug prisiminimų kelianti Nemakščių vidurinės mokyklos 1958-ųjų dešimtokų nuotrauka – visi jauni, gražūs, beveik suaugę. Algirdas Verba – pirmas iš dešinės. Liga ir ilgas, skausmingas gydymasis Šilutės sanatorijoje taip pat turi savo žymenį: dvi nuotraukėlės – Algirdas ir Stasė, abu su ligoninės drabužiais, abiem po penkiolika, ir jie myli vienas kitą....
Verba, kaip ir Mezginaitė, turėjo daug draugų. Kuklioje parodos erdvėje jų tik keli: Daina Pranckietytė, Leonidas Jacinevičius, Vytautas Rubavičius ir, žinoma, Gasparas Aleksa, bičiulis, gydytojas ir nuodėmklausys. Čia dar labai tiktų Jurgis Kunčinas bei tie patys Jonas Strielkūnas ir Valdemaras Kukulas...
Laikas išdildo prisiminimus ir šiek tiek apgydo žaizdas. Kada poetas buvo laimingas? Gal, kai būdavo įsimylėjęs, gal 1993 m., kai tapo Poezijos pavasario laureatu, gal su žmona Nijole, ilgai ir kantriai jį saugojusia ir slaugiusia? O gal, kai jautėsi nelaimingas, bet rašė eilėraščius? Rašė, glamžė ir mėtė po stalu, glamžė ir mėtė. Gal...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal