Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„KRISTIJONO DONELAIČIO DARBAI IR DIENOS“

Maironio lietuvių literatūros muziejuje nuo 2013 m. liepos vidurio iki rugsėjo 1 d. buvo eksponuojama Karaliaučiaus krašto tapytojos Tamaros Vasiliauskienės kūrybos paroda „Kristijono Donelaičio darbai ir dienos“.
Tamara Vasiliauskienė gimė pokario Klesovo kaime Kursko srityje Rusijoje. Būdama trijų mėnesių ji su tėvais persikėlė į Kaliningrado sritį. Tamaros vaikystė prabėgo Zelenogradske. Baigusi Vilniaus dailės akademiją menininkė liko gyventi Lietuvoje, dirbo vyresniąja dėstytoja tuometiniame Telšių dailės technikume, Tapybos ir piešimo katedroje. Nuo 1973 m. autorė dalyvauja Lietuvos regioninėse ir užsienio parodose. 2000 m. grįžo į Kaliningradą. Dalyvavo dideliuose Kaliningrado istorijos ir dailės muziejaus parodų projektuose, skirtuose E. Т. А. Hofmanui, H. K. Andersenui, kalėdinių angelų parodoje, čia taip pat surengė personalias parodas „Pasaulis mano akimis“ (2011), „Magiška Prūsija“ (2012). Jos paveikslų yra privačiose kolekcijose Vokietijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, JAV, Švedijoje.
Serijos pavadinimas „Kristijono Donelaičio darbai ir dienos“ – tinka ir tam, ką sukūrė Tamara Vasiliauskienė, labai įdėmiai traktuojanti dailininko amato problemas. Menininkė gilinosi į epochą, kruopščiai tikrindama ją savo teptuku, rinkdama nuorodas ir žinias apie tai, kaip praeitį traktavo kitų laikų dailininkai.
Darbuose apie Donelaitį praeitis iškyla lyg žiūrint pro neskaidrų topazą, kuris sąlygoja dabarties epidermį, ir per jį mums suteikia galimybę matyti praeitį. Ir mes pastebime, kad praeitis gyva, kad mes kartojame mūsų protėvių žodžius ir gestus, gyvename jų lūkesčiais, degame jų aistromis, ir kartojame tą frazę, kurią nutraukė jų mirtis, kartojame ir užbaigiame jau savaip, savo žodžiais.
Suprantama, kad istorijos personažas – dirbtinė ir savo prigimtimi sudaryta iš kelių esybė. Tuo labiau tai pasakytina apie Donelaitį, kurio portretų istorijoje visiškai nėra išlikę, kaip ir liudijimų apie jo gyvenimą. Autorė ryžtingai pasitinka pavojus, nebijodama kritikos. Donelaičio veidas, gražus ir be judesio, kaip iškaltas senose monetose, tuo pačiu jame visada yra neapčiuopiamas judesys. Įsižiūrėjus – tai jausmingo, išgyvenančio kiekvieną įspūdį, pavyzdžiui, skausmą ar džiaugsmą, žmogaus veidas.
Žiūrintis noriai apsigauna, įsižiūrėdamas į šiuos tikroviškus paveikslus, – juk darbuose nuspėjamas ir istorinis tikroviškumas, savas gyvenimas. Rodosi, Donelaitis gali nužengti iš paveikslų rėmų ir įeiti į mūsų namus.
„Reikia mokėti mylėti ir suvokti istoriją, tai yra – praeities prasmę“, – rašė P. Viazemskis. Atrodo, dailininkei tai pavyko.

 

Aldonos Ruseckaitės nuotraukos

Visa galerija
Atgal