Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„AUTOBIOGRAFIJA. H. A. Č.“

„Poeto titulas visada mane šiek tiek (kartais ir ne šiek tiek) glumino. O gal ir tebeglumina. Per aukštas. Mano gi eilės kirveliu aptašytos ir virtuvės peiliu apdrožtos. Bet kai visi, rašantys eiliuotus tekstus taip vadinami, ką padarysi, tenka prisiimti. Prozoj dažniausiai ieškau praėjusio laiko. Ne prarasto, o praėjusio (sic!). Gerai pasistengę, mes dar galim tą laiką pasivyti. Ir su juo pastoviniuoti, ir pasišnekėti, jokios čia mistikos“ (Henrikas Algis Čigriejus. 2011 m.). Ši citata pakankamai tiksliai charakterizuoja poeto ir prozininko Henriko Algio Čigriejaus asmenybę. Skaitytojų mylimas, o literatūros kritikų labai vertinamas autorius (H. A. Čigriejus yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Poezijos pavasario laureatas; apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno, Jotvingio, Žemaitės, Antano Miškinio ir kitomis literatūrinėmis premijomis) pasižymi ypatingu kuklumu, arba, kaip sako jis pats, „turiu abejonės (savo kūrybos reikšmingumu) dovaną“.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje veikiančios parodos, skirtos H. A. Čigriejaus 80-mečiui, rengėjai taip pat pirmiausia turėjo nemažai padirbėti, kol įtikino gerbiamą jubiliatą, kad ši paroda reikalinga. Viskas baigėsi laimingai ir kauniečiai bei miesto svečiai iki birželio 1-osios dienos turi progą susipažinti su vieno svarbiausių mūsų kaimiškosios literatūrinės tradicijos tęsėjo autobiografija. Aš nesuklydau rašydamas žodį autobiografija, kadangi parodos koncepcijos esmė ir buvo leisti pačiam rašytojui pasipasakoti savo gyvenimo kelią. Žinoma, parodos koncepcijos gali likti tik popieriuje, jei neturi jos realizaciją įgalinančių eksponatų. Šiuo atveju mums pasisekė – rašytojas iš savo buto Vilniuje geranoriškai paskolino apie tris ketvirtadalius parodoje matomų eksponatų: knygų, nuotraukų, piešinių, dokumentų ir t.t. O beveik kiekvienos nuotraukos kitoje pusėje ir piešinių bei kopijuotų nuotraukų apačioje buvo rašytojo ranka užrašytas platesnis ar siauresnis komentaras. Mums beliko tik sudėlioti daugiau ar mažiau logišką eksponatų seką, nukopijuoti H. A. Čigriejaus komentarus ir štai prieš jūsų akis paroda – autobiografija.
H. A. Čigriejus ne kartą yra minėjęs, kad Vilnius, kuriame jau nugyventa daugiau kaip pusšimtis metų, jam išliko svetimas, nors ir labai gražus. „Aš ir šiai dienai esu kaimietiškas žmogus“, – sako jis ir papildo, – „tokie kaip aš vis ieškom prarasto laiko. Mat jo gerokai gaila. Ką tik buvo ir jau nebėra. Tarsi pabėgo. Bandome tada tą nubėgėlį vytis, maniškis tai vis kažkur Žiemių Lietuvos pusėje. Kartais pasiveju ir vis grybšt jam už skverno. Ir pabyra tokios eilutės, tokie lyg ir eilėraščiai.“ Šiam praėjusiam (bet ne prarastam) vaikystės ir jaunystės laikui neproporcingai daug vietos skirta ir parodoje, nes ten šiandieninio H. A. Čigriejaus – žmogaus ir rašytojo – ištakos. Iš pirmo žvilgsnio, H. A. Čigriejaus biografija skurdi įvykių: laiminga karo ir pokario metų vaikystė (paradoksalus žodžių junginys)  ir paauglystė, studijos Vilniaus Universiteto istorijos-filologijos fakultete 1953-1958 metais (parodoje šiam laikotarpiui skirtas atskiras stendas), apie keturiasdešimt pedagoginio darbo metų Vilniaus aukštesniojoje kooperacijos mokykloje; santuoka ir dvi talentingos dukros – dailininkė Rūta ir muzikė Eglė. Tačiau parodoje eksponuojamos H. A. Čigriejaus išleistos poezijos ir prozos knygos, rankraščiai, nuotraukos kalba apie intensyvią vidinę kūrėjo kelionę nuo vienos pirmųjų eilėraščių publikacijų „Švyturio“ žurnalo 1957 metų Nr. 14 iki 2011 metų Nacionalinė kultūros ir meno premijos laureato vardo „už donelaitišką gyvenimo refleksiją šiuolaikinės lyrikos kalba, už žodžio ir etikos dermę“ (laureato diplomą taip pat galite pamatyti parodoje).
Mažai kas žino, kad tarp draugų H. A. Čigriejus garsėja ir kaip piešėjas bei drožėjas iš medžio. Parodoje eksponuojama per trisdešimt H. A. Čigriejaus sukurtų tėviškės peizažų, ekslibrių, draugiškų šaržų ir medinių skulptūrėlių. Neabejoju, kad dauguma parodos lankytojų nusišypsos pamatę du „Juozapučius“ – H. A. Čigriejaus iš medžio išdrožtus rašytojo Juozo Apučio šaržus ir tris medinius paukštelius (daugybę tokių „paukštelių“ H. A. Čigriejus yra padovanojęs artimųjų ir pažįstamų vaikams). Visus savo piešinius ir ekslibrius rašytojas pasirašinėja abreviatūra H. A. Č, kurią parodos rengėjai (muziejininkas Edmundas Kazlauskas ir dailininkė Inga Zamulskienė) išdrįso pavartoti parodos pavadinime.


Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal