Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„MANO GALVOJ PLASTA VARNĖNAS“

Sigitas Geda – viena ryškiausių asmenybių literatūros pasaulyje. Gilios, daugialypės, prieštaringos prigimties. Poetas, nuostabių knygų vaikams autorius, dramaturgas, operų, oratorijų kūrėjas, kritikas, eseistas, vertėjas. Atėjęs iš mėlynų ežerų krašto. Skurdi vaikystė, tamsus pokario šleifas. Ketvirtas vaikas šeimoj, prieš jį sesuo ir du broliai, po jo – dar trys seserys. Apie vaikystės fotografiją dienoraštyje S. Geda rašė: „Divonas, pakabintas ant seniai pranykusios trobos laukujės sienos. Ornamentas buvo: šviesraudoniai rombai baltam dugne. Tėvas sėdi ant taburetės. Per vidurį. Kaži koks gyvenimo graudulys jo kaulėtam veide. Brolis, kuris nuskendo 14-os. Jo veidas itin tyras. Tėvas jį smarkiai mušdavo. Kitas brolis, kuris mirė nesulaukęs 60-ies. Kaži kas liurbiška. Irgi itin šviesus... Sesės. Mano didelės ausys ir įdėmiai žiūrinčios akys...“ Prisipažino, kad buvęs didelis muštukas. Tekę ganyti gyvulius. Pokalbyje su D. Zelčiūte S. Geda yra pasakojęs, kad dieviškiausias žmogaus laikotarpis yra vaikystė. Bet iš to laimingiausio gyvenimo tarpsnio nelikę jokių ženklų. Fotomenininko R. Rakausko fotografijose matome poetą S. Gedą sėdintį prie Snaigyno ežero, valtyje Teiraus ežere. Fotografuota 1983 m. Poeto tėviškėje tebeauga jo pasodinti bambukai, parvežti iš kelionių ir pasodinti. S. Geda vadino save vandenžmogiu. Gal todėl, kad kilęs iš ežerų krašto. Vaikystėje jam patiko glostyti vėžlius, paskui rankraščių paraštėse piešdavo vėžliukus. Net namuose yra laikęs tą sutvėrimą...
Laukinis ežeras. / Pirmapradis vanduo. / Rudosios nendrės, / Kvepiančios protėvių kūnais. / Žalios žolėtos žuvys dugne / Ančių lizdai šiltame vandeny / Ir keturi kiaušiniai. / Tūno vėžys, / Prisidengęs skydu. / Žiema ar vasara – / Jokių pėdų. / O žalios žuvys / Žaliam dugne, / Jūs susapnuokit / Greičiau mane. Tai eilėraštis iš pirmosios S. Gedos knygos „Pėdos“, kuri pasirodė 1966 m. S. Gedai tada buvo 23 metai. Literatūrologas K. Nastopka teigia, kad „nedidelė 50 puslapių knygelė tapo įvykiu lietuvių literatūroje. Ambicingas poetas atmetė sovietinio režimo ideologų peršamas tikrovės poetizavimo schemas.“ Tą knygelę matome parodoje „Mano galvoj plasta varnėnas“.
Parodoje eksponuojama ir dar viena maža knygelė „Strazdas“, kurią S. Geda išleido 1967 m. Poema dedikuota tėvui Zigmui Gedai. Apie poemos atsiradimą S. Geda rašė: „Man tiesiog iki fizinio realumo regėdavosi, kad kažkada, neatmenamais laikais, Lietuvoje, galėjo gyventi toks žmogus – su sparnais, pusiau paukštis... Matydavau, kaip jis su terba rudeniop (ąžuolai jau raudoni) elgetauja, vaikšto po kraštą, moterys ridena iš žemės bulves, žiūrinčias į mus žemėtomis savo akimis...“ Parodoje eksponuojamos juodai baltos fotografijos iš spektaklio „Strazdas – žalias paukštis“, pastatyto Kauno dramos teatre 1985 m. Apeiginio, sakralinio reginio režisierius J. Vaitkus.
Parodoje eksponuojami S. Gedos rankraščiai „Giesmė apie tėviškės gamtovaizdį“, „Giesmė apie Liuciferį“, „Giesmė apie gyvybės rasą“. Rankraščius muziejui dovanojo pats poetas. Rašyta mėlynu šratinuku dailia rašysena. Ankstyviausias S. Gedos  rankraštis, esantis Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose, tai 1961 m. parašytas tekstas. S. Geda jį parašė, baigdamas Veisiejų vidurinę mokyklą. Tekstą S. Geda pradeda poetės J. Degutytės strofa – Išeikime lygia tiesia greta / Prie knygų, prie rugių ir prie metalo... Rašyta mėlynu rašalu ant mokyklinio sąsiuvinio lapų... Dėkojama mokyklai ir mokytojams.
Parodoje gausu šeimyninių fotografijų. Žmona Gražina Ramoškaitė-Gedienė, dukra Uršulė. Ją, visai dar mažutę, tėvas vedžiojasi Pateruose – savo tėviškėje. Jai dedikuota vaikiška knygelė „Praniukas pramaniūgas“. Tai, ką tėveliui / Sekės sukurti, – / Skiria vaikeliam, / Bet pirmiausia – Urtei. S. Geda parašė daugybę knygų vaikams. Jis paskelbė karą šokoladinei vaikų poezijai. Sakė, kad iš poezijos vaikams negalima atimti paslapties. Norint parašyti jiems, būtina tai daryti švaria siela... O kodėl diena balta, / O kodėl naktis šalta, / O kodėl katė rainuota / Kaip arklys nepabalnota? / O kodėl man būti čia / Rytą, dieną ir nakčia, / O kodėl tenai nebūti / Bent truputį, nors truputį. Labai graži S. Gedos knygelė vaikams „Užmigę žirgeliai“, išleista 1970 m. Knygelę iliustravo poeto bičiulis Petras Repšys. „Baltąją varnelę“ S. Geda dedikavo šviesiam savo motinos atminimui. Kitos poeto knygos vaikams – „Valkataujantis katinas“, „Karalaitė ant svarstyklių“, „Vasara su peliuku Miku“, „Močiutės dainos“ ir kitos.
Parodoje eksponuojamos visos poeto knygos. Pirmosios knygos, ciklas „26 rudens ir vasaros giesmės“, „Žydinti slyva Snaigyno ežere“, „Mamutų tėvynė“, eilių romanas „Žalio gintaro vėriniai“, „Septynių vasarų giesmės“, „Babilono atstatymas“, „Jotvingių mišios“, „Skrynelė dvasioms pagauti“, „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“, dvikalbis rinkinys „Miegantis Teodendronas“ (tai senieji jotvingių eilėraščiai). Paskutinės poeto knygos – „Siuita Virginijai“ ir „Freskos“. Jas pats poetas parengė, bet jau nesulaukė. Jose dominuoja erotiniai vaizdiniai.
S. Geda – pasaulinės literatūros vertėjas. Vertė senovės Egipto poeziją, „Giesmių giesmę“, Dantę, O. Chajamą, F. Villoną, R. Rilkę, J. Kaplinskį, G. Narekietį, vokiečių, prancūzų, lenkų, latvių poeziją. Parodoje eksponuojamas vertimo „Epas apie Gilgamešą“ rankraštis. Jį S. Geda vertė 1985 - 1987 metais. Versdavo aistringai, labai įsijautęs. Pirmoji išversta knygelė K. Čiukovskio poemėlė „Painiava“. Literatūrologas V. Sventickas apie S. Gedos vertimus rašė, kad „vertė mokėdamas ir nemokėdamas kalbų. Klausiau, kaip jis tai daro. Jis pasakojo, jog reikalavęs, kad kas nors perskaitytų kūrinį originalo kalba, atskleistų jo skambesį. Pasidėdavo ant stalo kokius penkis vertimus į man žinomas kalbas ir pradėdavo. Nors profesionalai davė pastabų, bet tai vis dėlto skambėdavo kaip poezija.“
Parodoje eksponuojami keli meno kūriniai. Tai S. Gedos bičiulio dailininko P. Repšio medalis, sukurtas 1984 m. Medalyje pavaizduota poeto galva, susitaršę plaukai... Labai gražios dailininko R. Kepežinsko iliustracijos iš S. Gedos knygos „Praniukas pramaniūgas“ bei R. Dočkutės iliustracija iš „Mėlyno autobusiuko“. R. Kepežinsko iliustracijose mieli katinai smarkiai suraitytom uodegom....
Parodoje „Mano galvoj plasta varnėnas“ eksponuojamos fotografijos, kuriose matome poetą S. Gedą nusifotografavusį su savo artimiausiais bičiuliais. Poetai S. Geda, N. Miliauskaitė, V. P. Bložė. Jie sykiu važiuodavo uogauti, grybauti, maudytis arba tiesiog pasėdėti ant Liškiavos piliakalnio. Prisiminimuose apie poetę N. Miliauskaitę „Apie jos gyvenimą, persefones, poeziją“ S. Geda pasakoja apie jų draugystę. Su V. Blože S. Geda susibičiuliavo, kai pakliuvo valdžios, KGB ir Rašytojų sąjungos nemalonėn. „Vytautas turėjo „keistuolio“ reputaciją, todėl ir susidraugavome. Jis glaudėsi prie jaunesnių (vyresnieji traukdavo per dantį ir jį, ir jo eiles), mes gi – turėdavom daug bendrų šnekų apie poeziją, keisdavomės „pogrindine“ literatūra.“
Fotografijose matome S. Gedą su kitais rašytojais – V. Braziūnu, J. Mikelinsku, J. Vaičiūnaite, K. Plateliu, M. Martinaičiu, K. Bradūnu, Liūne Sutema... Parodoje eksponuojamas S. Gedos tekstas apie K. Platelio kūrybą „Poezija ateina iš Druskininkų“.
Parodą papildo poeto S. Gedos piešinėliai, nukopijuoti iš jo dienoraščių knygų – Juodasis Buda, varnos gaudymas, morkos... Poetas mėgo piešti rankraščių paraštėse...
S. Gedai labai svarbus buvo varnėnas. Yra rašęs: baisiausią gyvenimo valandą šaukiuosi varnėno. Varnėno vardas kartojamas knygų pavadinimuose – eilėraščių knyga „Varnėnas po mėnuliu“, pokalbių, esė knyga „Man gražiausias klebonas – varnėnas“. Kieme auga medis, / Medy – / Paukštis tupi , / Kaip gražiai / Čiulbuoja / Paukštis penkialūpis!

 
Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė
Visa galerija
Atgal