Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
birželio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

PAULIUS ŠIRVYS (1920–1979)

Paulius Širvys (1920–1979) – legendinis vienišas „lietuviškas beržas“, vienas talentingiausių lietuvių pokario poetų, kurio 95-ąsias gimimo metines minėsime rugsėjo 6 d. Jis gimė Padustėlio kaime, Zarasų apskrityje. „Mano kelias su berželiais, pušynėliais, su tyliais liūdnais smūtkeliais prie upelių – šaltinėlių veda giriom pro Sartus nuo Padustėlio. Nuostabus kelias! Galima būtų ir uždainuoti: „o Sartai, jūs Sartai mėlynieji, su tuo klyksmu žuvėdrų liūdnuoju...“, – vėliau su graudžiu ilgesiu prisimins. Mirus tėvams, su broliu Leonu glaudėsi pas gimines, ganė gyvulius, vėliau vaikystę praleido vaikų namuose. 1940 m. baigė dvimetę Salų žemės ūkio mokyklą. 1940–1941 m. mokėsi sovietinėje karo pėstininkų mokykloje Vilniuje. Būsimojo poeto biografijoje ypač margi karo metai. Šis jį užklupo Švenčionėlių poligone. Prie Vitebsko pateko į vokiečių nelaisvę. 1942 m., pabėgusį iš belaisvių mirties stovyklos prie Minsko, vokiečiai vėl suėmė ir išvežė darbams į Vokietiją. 1944 m. P. Širvys vėl pabėgo iš Rytprūsių, Lietuvoje perėjo frontą ir grįžo į kariuomenę. Kaip eilinis Lietuviškosios divizijos kareivis, dalyvavo mūšiuose šiaurės Lietuvoje ir Kurše, kur buvo sužeistas. Vėliau savo autobiografijoje rašė: „Karas paliko užgijusias ir niekad negyjančias žaizdas.“ Jis ypač pažeidė jautrią poeto dvasią. Kaip prisimena žmona Birutė, nuo kraupių karo išgyvenimų (vizijose vis regėdavo žuvusius draugus, kareivius, kovų vaizdus) jam prasidėjo baisi nemiga. Kurdavo naktimis, daug rūkydavo, tačiau bandė gyventi taikų gyvenimą, vienu metu visai negėrė. Pokario metais redagavo rajoninius laikraščius Rokiškyje, Pandėlyje, Merkinėje ir Rūdiškėse. 1954–1955 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, 1958–1962 m. – „Moksleivio“ ir „Genio“ žurnalų redakcijose. 1957 m. baigė Aukštuosius literatūros kursus Maskvos M. Gorkio literatūros institute. Nusivylęs  idėjomis, už kurias tiek kovojo, netikrais draugais, nenusisekus asmeniniam gyvenimui, poetas išplaukė į jūrą: 1967–1969 m. Klaipėdoje, žvejybos laivyne, dirbo jūreiviu, vėliau – tolimojo plaukiojimo vairininku. Kaip sakėsi dukrai, troško surasti karo metų mylimąją – vokiečių merginą, padėjusią jam pabėgti iš mirtininkų stovyklos, o gal tiesiog mesti gerti (jūreiviams tai buvo griežtai draudžiama ). Tačiau nepavyko pritapti prie socialistinės tikrovės, kur buvo įsakmiai nurodinėjama, ką ir kada rašyti. Klimpo į vis gilesnę dvasios vienatvę ir alkoholį. Teliko ordinais apsisagsčiusių karo veteranų šventė – Pergalės diena – ir poezija. P. Širvys vienišas mirė 1979 m. kovo 27 d., palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.
„P. Širvys – vienintelis lietuvių sovietmečio poetas, virtęs savotiška legenda. Nuo sužeidimo fronte randuotas veidas, romantiškų meilės istorijų atšvaitai, pats gyvenimo būdas puoselėjo daug iškentėjusio, vienišo, materialines gėrybes niekinančio, tauraus poeto girtuoklio mitą, kuris stipriai veikė ir kūrybos suvokimą.“ Donata Mitaitė.
„Nuo išdavystės, pasipūtimo, primityvizmo, nuo Generolų poezijoje Poetas bėgo į kavines, užkandines, bėgo į jūrą, bėgo į absoliučią Vienatvę. Taip gimė geniali Poezija, taip save naikino Poetas. Tačiau ir Poezija, ir Poetas išliko mūsų širdyse.“ Česlovas Stonys.
P. Širvys kūrinius periodikoje pradėjo spausdinti nuo 1947 m. Nuo jaunystės rašė lyrinius eilėraščius. Pirmąjį, dar itin ideologizuotą eilėraščių rinkinį „Žygio draugai“ parašė 1954 m. Vėlesnei kūrybai būdinga tyro, gilaus jausmo poetizavimas, graudžių svajingų  ir humoristinių intonacijų jungimas, romanso ir liaudies dainų poetika, tautosakiniai motyvai, melodingas eiliavimas: rinkiniai „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969), rinktinė „Ilgesys – ta giesmė“ (1972).  Pagrindinės kūrybos temos – karas, tėviškė, meilė. Pagal P. Širvio eilėraščių  tekstus kompozitoriai sukūrė nemažai populiarių dainų. Poetas parašė eilėraščių  vaikams – 1965 m. išleista knyga „Vyturėliai dainorėliai“.
Už visos savo kūrybos rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“  1973 m. P. Širviui paskirta respublikinė literatūros premija.
Muziejuje saugomas gana gausus P. Širvio rinkinys: pluoštas eilėraščių, apsakymų, straipsnių rankraščių, kelios užrašų knygelės su eilėraščiais ir kitais užrašais, giminių ir kitų asmenų laiškai, literatūrinės ir visuomeninės veiklos, medicininiai bei buities dokumentai, bičiulių, giminių, rašytojų atsiminimai apie poetą (A. Bukonto, A. Keliuočio, I. Pikturnos, A. Raguočio ir kitų), eilėraščiai, sukurti poeto atminimui, portretinės ir grupinės nuotraukos su rašytojais, bendradarbiais, draugais iš įvairių gyvenimo laikotarpių: pokario, kai dirbo Pandėlyje, vėliau –  Klaipėdoje bei Vilniuje. Mėgo fotografuotis gamtoje, ypač beržų fone. Iš daugelio tokių nuotraukų žvelgia atviras, šypsenos nušviestas veidas, mat poetas jautėsi savo stichijoje. Fotografavo ir pats – yra kelios žavios jo dukrelės Dangės nuotraukos. Vieną tokių nuotraukų laikė įrėminęs knygų spintoje. Nemaža ir poeto memorialinė biblioteka, kurioje gausu žymių lietuvių rašytojų knygų su dedikacijomis (V. Bložės, A. Baltakio, J. Baltušio, V. Reimerio, J. Požėros, V. Palčinskaitės ir kitų), su jo paties autografais bei rusų poetų knygų. Kitų autorių memorialinėse bibliotekose rasime ir P. Širvio knygų su poetiškomis ar šmaikščiomis dedikacijomis rašytojams K. Borutai, T. Tilvyčiui, A. Bukontui, A. Pakalniui...
Tarp kuklių asmeninių daiktų, jūreiviškų marškinėlių ir kitų gerokai padėvėtų rūbų, ordinų ir jų juostelių, medalių, parkerių, kareiviškų sagų, aptinkame puošnią šilko skaistgijomis siuvinėtą prijuostę ir rausvą languotą skarelę. Šios dovanos buvo skirtos didžiajai jo gyvenimo meilei – Alfonsai Žegliūnaitei, meiliai vadintai Alpunyte. Poetas ją, žavią, linksmą septyniolikmetę merginą, sutiko Vilkolių kaime (Pandėlio sen.) 1945 m. vasarą, pakalbino ir parašė vėliau populiaria daina tapusį eilėraštį: „Nelaimei ar laimei Tave pažinau, / Mergaite iš tolimo sodžiaus...“. Deja, ketverius metus besitęsusi meilė pasibaigė nelaimingai. Kaip atminimas liko pluoštas  poetiškų, kupinų gilaus jausmo laiškų, eilėraščių posmai, pora nuotraukų su dedikacijomis, dovanos mylimajai ir jos atsiminimai apie jųdviejų meilę.
Pauliaus Širvio dovaną Alfonsai Žegliūnaitei galite pamatyti čia >> 

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė

Visa galerija
Atgal