Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

PARODA R. MIKUTAVIČIUI „VIRŠŪNIŲ PAUKŠTIS“

Paskutinė vasario mėnesio savaitė Kaune praėjo po kunigo, poeto ir kolekcionieriaus Ričardo Mikutavičiaus ženklu – mieste vyko tragiško likimo Kauno miesto Garbės piliečio 80-mečiui skirti renginiai. Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje (Sobore) buvo aukojamos šv. Mišios, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atidaryta paroda „Amžinybės pažadas: paveikslai iš kun. Ričardo Mikutavičiaus (1935–1998) kolekcijos“, o Maironio lietuvių literatūros muziejuje vasario 26 d. (kunigo gimtadienį) įvyko jo atminimui skirtas vakaras ir parodos „Viršūnių paukštis“ (taip vadinosi 1982 m. mašinėle atspausdinta ir 10 egzempliorių tiražu rotaprintu padauginta pirmoji R. Mikutavičiaus poezijos knyga) atidarymas.
Kiekvieną kartą, kai tenka ruošti naują parodą, ypač skirtą žmogui, kurio asmeniškai  nepažinojai, susiduri su vienu dėsningumu – rašytojams primestais stereotipais. Geri kūrėjai dažniausiai būna ir įdomios asmenybės. Populiariausiems iš jų, dar esant gyviems, visuomenė išrašo lyg ir tam tikrą asmens dokumentą, t. y. sukuria savąjį kūrėjo įvaizdį. Šį įvaizdį formuoja ne tik literatūros kritikų ir skaitytojų nuomonė apie rašytojo kūrybą, bet ir liudijimai, nuogirdos, spėlionės bei prielaidos ir netgi anekdotai apie rašytojo asmenybę. Žodžiu, jam įteikiama savotiška asmens tapatybės kortelė, t. y. prisegamas stereotipas, kuris lydi kūrėją iki pat mirties. Na, o po mirties atsiranda pavojus, kad šis įvaizdis įgaus monumentalios skulptūros bruožų. Tada sukuriami šventi žmonės-legendos, lyg nukalti iš marmuro. Kažkas panašaus, mano galva, dabar vyksta ir su kunigo Ričardo Mikutavičiaus atminimu. Kaune, galima sakyti, prasidėjo savotiška regioninė kunigo R. Mikutavičiaus kanonizacija. Tačiau, kaip visi žinome, marmuras gražus, bet šaltas. Todėl natūralu, kad, rengiant R. Mikutavičiaus atminimui skirtą parodą, norėjosi kiek nukrapštyti oficialaus šventumo marmuro ir išvysti gyvo ir netgi silpno (ir drauge panašaus į mus visus) žmogaus bruožus.
Manau, kad šis rašinys nėra tinkama vieta perpasakoti daugumai žinomus R. Mikutavičiaus gyvenimo faktus. Nors tai ir ne visai korektiška, parodoje pabandyta formaliai išskaidyti šiaip jau nedalomą daugiaplanę ir sudėtingą R. Mikutavičiaus asmenybę į jos sudėtines dalis. Taigi, pirmiausia ir svarbiausia – R. Mikutavičius-kunigas: per 40 kunigystės metų pakeista 12 parapijų, 8 iš jų, R. Mikutavičiaus žodžiais, tremtyje (ne gimtajame Kaune). Antra – poetas (esu kunigas, rašantis eiles – R. Mikutavičius), Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Šiuo metu išspausdintos devynios jo poezijos knygos, dar dvi jis atspausdino mašinėle ir padaugino rotaprintu. Trečia – garsus meno kūrinių kolekcininkas. Kolekcija buvo ir jo pasididžiavimas ir, kaip parodė tolesni įvykiai, prakeiksmas. Ketvirta – R. Mikutavičius statytojas, atstatytojas, savamokslis restauratorius. Kiekvienoje parapijoje, kurioje jam teko klebonauti, jis pirmiausia užsiimdavo bažnyčios vidaus ir aplinkos sutvarkymu. Penkta – kaip kiekvienas aktyvus kunigas (mano skaitytuose straipsniuose jis priskiriamas Naujajai Bažnyčiai) R. Mikutavičius buvo ir visuomenės veikėjas. Čia ir dalyvavimas Santariečių veikloje, šventinimai ir atšventinimai, interviu televizijoje ir spaudoje ir t. t. Šešta – mecenatas. Mes, Maironio muziejaus darbuotojai, galime tai drąsiai teigti: užtenka prisiminti tiesiog gatvėje iš piniginės ištrauktą 100 dolerių banknotą, kurį jis atidavė muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei dviem vertingoms knygoms (su O. Milašiaus ir Maironio autografais) antikvariate nusipirkti. Iš viso R. Mikutavičius muziejui padovanojo per 400 vertingų knygų ir spaudinių. Jeigu dar prisiminsime, kad jis buvo dažnas literatūrinių vakarų svečias, taps savaime suprantama, kodėl muziejuje reguliariai, kas penkeri metai, yra ruošiamos jo atminimui skirtos parodos. Septinta – šeimos žmogus. Daugelį metų jis buvo ypatingai artimas savo sesers Liucijos Kolaitienės šeimai. Beje, daugumą parodoje esančių eksponatų po R. Mikutavičiaus mirties muziejui padovanojo būtent jo sesuo. Na ir pagaliau lieka visus šiuos dalinius Mikutavičius į vieningą visumą apjungiantis dvasinis žmogaus branduolys, kurį katalikų kunigo atveju visai tinka įvardinti Siela. Parodoje apie ją nė žodžio, ji išlieka paslaptinga ir, ačiū Dievui, neprieinama mūsų paviršutiniškoms įžvalgoms.
Natūralu, kad visuomenėje atsiranda noras tokiai šviesiai ir populiariai (R. Mikutavičius dienraščio „Kauno diena“ balsavime keturis kartus buvo išrinktas populiariausiu metų kauniečiu) asmenybei statyti paminklus. Bet čia gelbsti detalės. Nemažai jų ir parodoje. Vaikystėje R. Mikutavičius ne tik žaidė bažnyčią, t. y. pasilypėjęs ant kėdutės namiškiams sakė pamokslus ir kaip klapčiukas patarnavo mišioms Šv. Antano bažnyčioje (parodoje yra nuotrauka, kurioje jis įsiamžinęs su dviem kolegomis bei kunigu ir zakristijonu). Jis buvo ir neblogas sportininkas čiuožėjas bei neatsisakydavo ant dviračio rėmo pavėžinti kaimynų mergaites, paliko ir įrašų savo draugų atminimų sąsiuviniuose (Vytuk, tu jaunas ir gražus, prisimink mane ir senas. Tavo draugas Ričardas. 1944 m. gruodžio 7 diena). Sąmoningai pasirinkta vienatve dvelkia aukšto ir laibo 22 metų seminaristo su sutana (beje, brangiai sutanai įsigyti pinigus jam davė sesuo Liucija), stovinčio apsnigtoje Santakoje,  nuotrauka. Kitoje nuotraukoje besišypsantis vyriškis darbiniais drabužiais klūpo su statybiniu instrumentu rankoje – tai Tytuvėnų bažnyčios klebonas Ričardas Mikutavičius apie 1972 metus kloja plyteles bažnyčios arkadoje. Dar viena labai būdinga nuotrauka – minia tikinčiųjų Velykų rytą pakėlusi akis žvelgia į ant Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios laiptų stovintį kunigą. R. Mikutavičius artistišku mostu pakėlęs rankas, lyg norėtų savo meile apglėbti visus susirinkusius, o gal tai viršūnių paukštis, pasirengęs pakilti religinėje ekstazėje.
Drįstu teigti, kad paskutiniaisiais jo gyvenimo metais lankytis R. Mikutavičiaus laikomose mišiose kai kam buvo tapę mada ir prestižo reikalu. Tačiau, koks skirtumas, kas šias minias atvedė į bažnyčią, juk daug kam jis iš tikrųjų padėjo surasti trokštamą dvasinę atramą Katalikų Bažnyčioje. Galbūt jo sudėtingi filosofiniai pamokslai buvo daliai ir nesuprantami, bet jo artistiškumas ir tobulai niuansuojami formos dalykai – vaizdas ir garsas – turėjo galią sukelti savotišką transą. Savaime suprantama, kad R. Mikutavičiaus artistiškumas glaudžiai siejasi ir su jo polinkiu į estetizmą. Svarbiausias argumentas šiam teiginiui, žinoma, yra jo garsioji kolekcija. Kita vertus, negaliu tvirtinti, bet manau, kad Katalikų Bažnyčioje estetizmas laikomas, kad ir nedidele, bet vis dėlto nuodėme.  Galbūt nesvetima R. Mikutavičiui buvo ir garbėtroška. Prisiminkime: dvi pirmąsias išspausdintas poezijos knygas jis pristatė ne bet kur, o Kauno rotušėje; jam pavyko įgyti prezidentų Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus prielankumą; parašė ketinimų protokolą (kartu ir puikų, jo santykį su didžiuoju Menu apibūdinantį tekstą) perduoti savo kolekciją Kauno miestui, tačiau, tegul ir dėl formalių priežasčių, savo pažado neištesėjo. Kita vertus, saikinga garbėtroška, proporcingai derinama su meile, galėjo tapti varomąja jėga daugeliui gerų darbų.
Parodoje kabo vienas iš R. Mikutavičiaus arnotų, kurį jis vilkėdavo aukodamas mišias. Ant jo priekio baltais dažais užrašyti kunigo-poeto žodžiai: Žaizda ir naktis Dievu virsta. R. Mikutavičius poetas dažnai vartojo žaizdos kaip pirmapradės žmogaus kaltės ir kartu Dievo palaimos metaforą. Pradėjęs paprastutėmis patriotinėmis eilėmis, vėliau jis natūraliai pasuko religinės meditacinės poezijos link. Šiuo metu jo draugo Vytauto Motiejūno ir rašytojo Petro Palilionio pastangomis surinktos ir išleistos turbūt visos kada nors R. Mikutavičiaus parašytos poezijos eilutės. (Labai gaila, kad tokių draugų neturėjo dauguma Anapilin išėjusių mūsų poetų). Bet ir vėl jau turbūt nieko nestebinantis paradoksas – surinkta ir išleista viskas, o kritikai sutartinai tyli. Pareigą įvykdė tik jo draugai: Petras Palilionis publikavo profesionalią recenziją, o poetas Robertas Keturakis apipynė R. Mikutavičiaus poeziją barokiškomis eseistikos vingrybėmis.
Parodoje sąmoningai eksponuojamos tik dvi nuotraukos (vienoje į Nemuną metamos gėlės, kitoje gyvas žmonių koridorius jo paskutinės kelionės metu) – aliuzijos į tragišką R. Mikutavičiaus mirtį. Mano galva, savo laiku žiniasklaidoje tam buvo skirta per daug dėmesio. Vėl paradoksas – atrodo lyg žmogaus mirtį norėta padaryti svarbiausiu jo gyvenimo įvykiu.
Rengdami R. Mikutavičiaus atminimo vakarą, atvirai sakant, nesitikėjome tokio žiūrovų antplūdžio. Dvejose salėse išdėliojome visas turimas muziejaus lankytojams skirtas kėdes, tačiau neužteko ir jų – dalis publikos visą renginį matė ar tik girdėjo, kantriai stovėdami pasieniuose. Džiugu, nes Ričardas Mikutavičius to nusipelnė, tačiau į galvą lindo ir keistos mintys. Argi šiandieninėje Lietuvoje būtina kalbėti iš sakyklos ar aukštų tribūnų, kad pritrauktum visuomenės dėmesį? Argi neužtenka gilaus, bet tylaus kalbėjimo, kad būtum išgirstas? Turbūt vis dėlto neužtenka, jei atmintyje iškyla, kad į Jono Mikelinsko autorinį vakarą atėjo 10, o į Juozo Apučio – 11 kauniečių. Na, o Ričardo Mikutavičiaus atminimui palinkėčiau nepavirsti marmurine statula, nes marmuriniai paukščiai neskraido. Nebent jam kaip estetui taurus marmuras arčiau prie širdies.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal