Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
rugpjūčio
2019

PARODA ŽYMIAM RAŠYTOJUI

   Maironio namuose – nauja nedidelė paroda žymiam prozininkui, eseistui, dramaturgui Romualdui Granauskui. Šį pavasarį, balandžio 18 dieną, rašytojui būtų sukakę 80 metų, deja, šiemet, spalio 28 dieną, bus minimos penktosios jo mirties metinės. Vientiso, nuoseklaus filologinio rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimo nėra. Be abejo – kol kas. O parodoje esantys eksponatai – rankraščiai, nuotraukos, knygos, vienas kitas daiktelis – kukliai atspindi jo gyvenimo akimirkas. Nebūtinai pačias svarbiausias.
   Rašytojo gimtasis miestas – Mažeikiai, tačiau vaikystė, paauglystė, jaunystė siejasi su Šaukliais ir Mosėdžiu. Meniškose nespalvotose 1987 metų R. Rakausko nuotraukose rašytojas įamžintas Šauklių kaime (Skuodo r.), Aiškūno, gražiausio pasaulyje vaikystės upelio, pakrantėje, Mosėdžio gatvelėse, taip pat su Vaclovu Intu, Respublikinio Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėju. Daug vėliau viename pokalbyje su „Šiaurės Atėnų“ žurnaliste Granauskas sakys: „...tai buvo vienintelis mano draugas Mosėdyje. Mes laikėmės vienas kito. Nors buvau dešimčia metų jaunesnis, jis [Intas] buvo toks pat pasiutęs, neperkalbamas. Asmenybės dažnai susikerta kaip kirvis į akmenį, bet mes kažkaip sutapom...“ Spalvotoje Z. Baltrušio nuotraukoje – menka trobelė Šaukliuose. Čia karui baigiantis apsigyveno penkiametis Romualdas su mama Rozalija Granauskiene-Valtiene ir patėviu Stasiu Valtu...
   Granauskas – karo ir pokario, baisaus, skurdaus, alkano ir sudėtingo laikotarpio vaikas. Visa ši patirtis skleidžiasi jo apsakymuose, apysakose, romanuose, o kūdikystės ar vaikystės nuotraukų nėra ir, kažin, ar bebuvo... Parodoje tik nedidelė portretinė nuotrauka, kurioje būsimam rašytojui gal penkiolika šešiolika metų. Fotografuotas tikriausiai tuo laiku, kai periodikoje jau buvo išspausdinta keletas jo eilėraščių ir apsakymėlių. Čia rastume ir dvi nuotraukas iš tarnybos tarybinėje armijoje (fotografuota 1959 m.). Gyvendamas Mosėdyje rašytojas parengė pirmąją apsakymų knygą „Medžių viršūnės“ (1969 m.), vedė buvusią klasės draugę Almą Skruibytę, susilaukė dviejų dukrų Gintarės ir Ingos. Šį, tokį svarbų Mosėdžio „periodą“ iliustruoja keletas juodai baltų nuotraukų ir pirmoji knyga.
   Ryškiausias ir svariausias visos jo būties įprasminimas – knygos. 1972 m. rašytojas su šeima persikelia į Vilnių. Šis Vilniaus „periodas“ rašytojo kūrybai itin reikšmingas. Išeina „Jaučio aukojimas“, „Gyvenimas po klevu“, „Duonos valgytojai“, „Baltas vainikas juodam garvežiui“ ir kitos knygos. Veik visas jas (apie trisdešimt atskirų pavadinimų) galima pamatyti parodoje.
   Romualdas Granauskas rašė ne tik apsakymus, bet ir eilėraščius, deja, dalies rankraščių neišsaugojo, neliko jaunystės dienoraštinių užrašų, daugybės laiškų. Pasak žmonos Genovaitės Dovydaitytės, mėgdavęs sakyti, jog svarbu tik parašytos knygos... Tačiau mūsų muziejuje rankraščių vis dėlto yra, jie pagarbiai saugomi: apysakos „Raudonas ant balto“, „Švento Lozoriaus diena“, romano „Duburys“ pirmasis variantas, apysaka „Gyvenimas po klevu“, novelių romanas „Bružas“ ir kt. Tai įdomūs ir unikalūs muziejiniai eksponatai su autoriaus taisymais, braukymais, išnašomis, datomis. Jie – taip pat parodoje. Ir dar: oficialioji rašytojo gimimo data nėra tiksli. Apsakyme „Buka“, parašytame vėlesniais gyvenimo metais, randame epizodą: „Man atėjo pašto perlaida. Septyniasdešimt rublių! Neapsakomi pinigai! Tiktai pašte man jų nedavė, nes dar nebuvau išsiėmęs paso. Liepė atsinešti nors gimimo liudijimą. Pustekinis parbėgau ir atsinešiau.
   Tą vakarą, kai srėbėm savo putrą, sėdėjom su motina prie stalo ir svajojom. Pirmą kartą mačiau svajojančią motiną. O aš visai nežinojau, ką už tokią galybę pinigų galima nusipirkti.
   – Žinai, Romaldai, neištaškykim tų pinigų niekams. Išsitaško veikiai. Pirkim tokį daiktą, kad padėtų išbristi iš vargo.
   – O kokį?
   – Nusipirkim veršelį. Užsiauginsim kaip nors, turėsim jauną karvelę. O tuomet nebereikės valgyti sausų bulvių su rūgštynėmis... Bus pieno, bus sviesto, galėsiu sulieti sūrį...
   – Ar išeis?
   – Išeis. Pavasarį Bernienės karvė atsivedė veršelį. Kovo aštuonioliktą. Dėl ko atsimenu? Dėl to, kad ir tu tą dieną esi gimęs. Tavo metrikuose parašyta, kad balandžio aštuonioliktą, bet juk aš geriau žinau. Balandžio aštuonioliktą tave vežėm krikštyti. Dėl to taip ir parašė. Bet tu pats visuomet žinok: kove esi gimęs, kove!..“
 
Paroda veiks iki balandžio 19 d. Laukiame Jūsų.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė.
Zenono Baltrušio nuotraukos.

Visa galerija
Atgal