Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
lapkričio
2019

PARODA LITERATŪROS TYRINĖTOJAI

   Paroda „Praėjusio laiko šešėliai mus pasitinka ir palydi“ kiek kitokia, nei esame įpratę muziejuje matyti. Ji skirta literatūrologei, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei, Lietuvos edukologijos universiteto garbės profesorei Aldonai Kardišauskaitei-Vaitiekūnienei (1929–2017).
   Aldona Vaitiekūnienė šiemet būtų šventusi 90-ąjį gimtadienį. Ji – ne prozininkė ir ne poetė, ji – mokslininkė, visą sąmoningą gyvenimą skyrusi lietuvių literatūrai. Jos tyrinėjimo objektai – bene įdomiausios asmenybės, turėjusios didžiulę įtaką lietuvių literatūros ir visos kultūros raidai – Vincas Kudirka, Ignas Šeinius, Vydūnas, Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Biliūnas, Julius Janonis. Vis dėlto svarbiausias ir reikšmingiausias profesorei buvo Juozas Tumas-Vaižgantas. Tyrinėdama J. Tumo-Vaižganto kūrybą nuveikė ypač daug: 1961 m. apgynė Lietuvos respublikos filologijos mokslų daktaro disertaciją „Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“. Vėliau paruošė ir 1995 m. apgynė literatūrologijos habilitacinį darbą „Vaižgantas“. Šiame darbe itin įdomiai ir savitai pateikta dar daugiau rašytojo biografinių duomenų, atskleistos sąsajos tarp asmens ir kūrybos, išanalizuotos rašytojo „viršūnės“ ir nesėkmės, atskleistos svaresnės rašytojo kūrybos prasmės. Taip ir norisi cituoti gerbiamą profesorių Kęstutį Nastopką: „Vaižgantas – didžioji Aldonos Vaitiekūnienės meilė, išpažinta trijose knygose, keliolikoje straipsnių, akademinėse ir viešosiose paskaitose, paliudyta pluoštais užrašytų atsiminimų. Iš trijų šios ištikimos meilės dešimtmečių didžioji dalis priklauso laikui, kai dėl Vaižganto atminimo teko grumtis su ideologiniais draudimais, vietinio marksizmo schemomis...“ Parengta knyga mokykloms „Vaižgantas. Gyvenimas ir kūryba“. Visi šie darbai yra parodoje, kaip ir profesorės parengti Vinco Kudirkos „Raštų“ dvitomis bei Igno Šeiniaus „Rinktiniai raštai“.
   Šalia spausdintų leidinių – unikalūs rankraščiai, straipsniai, laiškai, išrašai iš įvairių rašytojų archyvų, taip pat maži, pačios profesorės rašyti informaciniai lapeliai. Tai tarsi pagalbinė medžiaga, tarsi šiuolaikinis „Google“, kuris visada po ranka... Tačiau tai tik menka Aldonos Vaitiekūnienės archyvo dalis. Be abejo, šie nelabai išvaizdūs popieriniai eksponatai reikšmingi ir įdomūs tampa tada, kai juos tyrinėji. Kas kita nuotraukos. Parodoje jos tarsi praėjusio laiko vaizdiniai atkartoja profesorės gyvenimą: vaikystės dienos, jaunystė, studijų metai, darbas Pedagoginiame institute, šeima – brangiausi ir mylimiausi žmonės – vyras, sūnus, dukra, anūkai... Dvi portretinės nuotraukos su užrašais antroje pusėje: „Šviesių praeities dienų ir dar šviesesnės ateities prisiminimui – Feliksui – Aldona. Vilnius, 1951. VII. 8.“ Ir „Kuršmarių Mergaitei – Nepamirštamai Aldonai. Feliksas. Vilnius, 1951. VI. 16.“ Kas tai – pati draugystės ir meilės pradžia, o gal žingsnis link rimtesnių santykių? Kaip bebūtų, mes galim tik interpretuoti... Vėlesnis profesorės gyvenimas – vyras, vaikai, šeimos rūpesčiai ir darbas dabas darbas – taip pat atsispindi nuotraukose.
    Negalima pamiršti ir profesorės vyro Felikso Vaitiekūno. Jis – veik visų Grigorijaus Kanovičiaus romanų ir pjesių vertėjas, kruopščiai ir kūrybingai ieškojęs žydiškam tekstui lietuviškų atitikmenų – išvertęs ne kalbą, o autoriaus kūrybos stilių... Jo pastangomis lietuviškai prabilo Jevgenijaus Švarco, Konstantino Vorobjovo, Vasilijaus Šukšino, Michailo Bulgakovo ir daugelio kitų rusų rašytojų veikalai. Anot Grigorijaus Kanovičiaus, tai buvo kuklus ir darbštus žmogus, lietuvių kalbos žinovas ir mylėtojas, tikras Lietuvos patriotas, vertėjas ir redaktorius...
   Įdomu ir tiesiog malonu akiai vartyti to meto spalvotas šeimos nuotraukas. Aldona ir Feliksas, sūnus Saulius ir dukra Aušra, šeimoje du menininkai, marti aktorė Nijolė Oželytė-Vaitiekūnienė, trys jų dukros, taip pat anūkas Saulius...
   Įdomios ir didelės grupinės nuotraukos. Jose dėstytojai su studentais lituanistais. Tai tam tikra Vilniaus pedagoginio instituto istorija, juolab, kad mokslo įstaigos tokiu pavadinimu jau nebėra. Profesorė buvo labai vertinama, mylima ir gerbiama studentų bei kolegų dėstytojų. Buvusi kolegė, profesorė Reda Pabarčienė prisimena: „Profesorė Aldona Vaitiekūnienė buvo išraiški, drąsi, visada turinti savo nuomonę, kartais net provokuojanti. Ji nemėgo likti nuošalėje – visada buvo centre, pozicijoje, visada matoma, nors anais sovietiniais metais tai buvo savaip rizikinga. Šiandienos Edukologijos universiteto lituanistai dėl daug ko turi būti dėkingi anai Pedagoginio instituto Lietuvių ir užsienio literatūros katedrai, tai katedrų katedrai, kurią didžiąja dalimi septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje suformavo jos iniciatyvioji vedėja Aldona Vaitiekūnienė.
   Dėstydama literatūrą, Profesorė išsamiai pasakodavo rašytojų biografijas, ir dabar geriau suprantu, kodėl: norėdama pasakyti, kad rašytojas yra žmogus – ne stabas, ne šventasis. Kaip dėstytoja ji nebuvo pedantiška ar smulkmeniška, palaikydavo visokias studentų iniciatyvas, juos matydavo – tiesiog matydavo žmones aplinkui.“
   Profesorius Albertas Zalatorius: „Dr. Doc. Aldona Vaitiekūnienė, be jokių abejonių, šiandien yra patikimiausia ir kvalifikuočiausia Vaižganto kūrybos žinovė. Į ją, reikalui esant, kreipiasi ne tik Lietuvos, bet ir išeivijos mokslininkai bei kultūrininkai (vien per mane du kartus jos pagalbos prašė išeivijos dramaturgas dr. Kostas Ostrauskas). Vaižgantui Vaitiekūnienė paskyrė didžiąją dalį savo mokslinės ir pedagoginės veiklos: 3 knygos, krūva straipsnių, daugybė pranešimų konferencijose ir minėjimuose, iš visokių Lietuvos kampelių surinkti atsiminimai, gausios archyvinės paieškos, nuolat studentams skaitomi specialūs kursai – tai toli gražu dar ne visas vaižgantianos kraitis, kurį yra sukrovusi tyrinėtoja...“ (Iš Aldonos Vaitiekūnienės literatūrologijos habilitacinio darbo „Vaižgantas“ recenzijos).
   Kiekvienąkart ruošiant parodą ramybės neduoda mintis, kad kuo labiau giliniesi į vieno ar kito kūrėjo gyvenimą, tuo aiškiau junti, jog išdėstyti, iškloti parodoje žmogaus būtį, buvimą šioje žemėje yra sudėtinga, veik neįmanoma. Galima tik papasakoti apie žmogaus gyvenimą, parodyti jo darbus, pažiūrėti į tai sielos akimis ir pabandyti interpretuoti. Deja, dažnai galima ir suklysti...

Paroda veiks iki spalio 31 d. 
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė.
Fotografavo Zenonas Baltrušis, parodą parengė Inga Zamulskienė.

Visa galerija
Atgal