Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

PARODA „LAISVO VĖJO VALIA DRUMSTIS“

Muziejuje veikia paroda „Laisvo vėjo valia drumstis“ (Kaziui Borutai – 110), kurią parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė!
Kviečiame aplankyti!


2015-ieji rašytojui Kaziui Borutai – ženklūs ir nevienareikšmiai: sausio 6 d. jam būtų sukakę 110 metų (gimė 1905 m.), septyniasdešimtąjį gimtadienį „švenčia“ 1945 m. rudenį išleista svarbiausia rašytojo knyga „Baltaragio malūnas“ ir – liūdnoji data – 50-osios mirties metinės (mirė 1965 m.).
Šioms trims datoms minėti Maironio muziejuje parengta paroda „Laisvo vėjo valia drumstis“. Nedidelėje parodos erdvėje bandyta aprėpti svarbiausius rašytojo gyvenimo momentus. Gimtinė – Liudvinavas Marijampolės rajone. Artimųjų atsiminimuose (knygoje „Susitikimai su Kaziu Boruta“, Vilnius, 2005) galima perskaityti, jog buvęs didelis ūkis, darbštūs, rūpestingi ir mylintys tėvai... Atsiminimų fragmentai užfiksuoti keliose, tikriausiai neatsitiktinai fotografuotose juodai baltose nuotraukose: Marija ir Kazys Borutos prie namų Kūlokuose, mama Marija Sirutytė Borutienė – geros širdies, šneki, linksma, dainininkė, aktyvi ir veikli:įkūrė Liudvinavo katalikių moterų draugijos skyrių ir daug metų buvo jo pirmininkė. Šalia tėvų – vyriausiojo sūnaus Kazio nuotraukos. Fotografuotas tuo metu, kai mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau – Lietuvos valstybės universitete. Čia pat – pirmoji eilių knyga „A-lo!: pirmoji poetiška raketa“, išleista Kaune 1925 m.
Įdomus jauno poeto ir vertėjo Dariaus Pocevičiaus pastebėjimas: „K. Boruta buvo „problemiškas“ nuo pat ankstyvųjų savo knygų. Du pirmieji eilėraščių rinkiniai – „A-lo! Pirmoji poetiška raketa“ (1925) ir „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ (1927) – pasižymėjo gaivališku radikaliu protestu prieš represinę „aksominės diktatūros“ tikrovę, tačiau nebuvo uždrausti dėl romantizuoto keturvėjininkų stiliaus, kuris tais laikais tapo įprastas ir net madingas. Didelių problemų valdžiai sukėlė trečiasis jo eilių rinkinys „Kryžių Lietuva“ (1927) ir penktoji knyga – plakatiškas romanas „Namas Nr. 13“. Už jų platinimą ir skaitymą Lietuvoje grėsė 5000 Lt bauda“... Parodos stenduose – visos pirmosios knygos.
Besidomintiems literatūra Boruta labiausiai žinomas kaip poetas romantikas revoliucionierius, „prie visų valdžių sėdėjęs kalėjime.“ Kiek sarkastiškas apibūdinimas, deja, teisingas. Labai anksti, kone paauglystėje, susidomėjo ir susižavėjo kairuoliškomis idėjomis. Buvo aušrininkas, dalyvavo šios socialdemokratinės pakraipos judėjime, redagavo žurnalą „Aušrinė“. Šie biografijos momentai atsispindi parodoje – yra keletas gana senų (1924 m.) juodai baltų nuotraukų, vienoje jų „Aušrinės“ redakcijos nariai, kitoje – aušrininkų ekskursija Telšiuose. Antroje nuotraukos pusėje užrašyta: „Ekskursija prasidėjo nuo Kauno. Vyko traukiniu į Mažeikius. Iš Mažeikių arkliais į Žemaičių Kalvariją. Ten liepos 5 d. Marijampolės aušrininkų meninė saviveikla, vadovaujama J. Žiugždos, suvaidino Gogolio „Revizorių.“ Yra ir 1925 m. daryta nuotrauka Kauno kalėjimo kameroje, vienas kalinių – dvidešimtmetis Kazys Boruta...
Parodoje – šviesūs ir šilti asmeninio gyvenimo atspindžiai. Keletą mėgėjiškų nuotraukų galima būtų pavadinti „sekmadieniai prie Nemuno su dukrele Egle“. Fotografuota apie 1938 m. Tėvą ir dukrą fotografavo, be abejo, mama. Mama – Ona Kazanskaitė Borutienė. Yra įdomi jų abiejų – Onos ir Kazio – nuotrauka, pavadinta „sutuoktuvių liudijimu“, nufotografuotas ir jų namelis Pajiesyje, Kauno rajone, jame šeima gyveno iki karo...
Karo ir okupacijos metai – Vilniuje. Karo pradžioje mirė Ona Borutienė. Rašytojas tuo metu dirbo Lietuvos mokslų akademijos Vilniaus literatūros muziejuje. Karo metais išsaugojo lituanistikos rankraštinį fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius. Deja, tai liudijančių eksponatų beveik nėra.
Antroji rašytojo žmona – etnomuzikologė, menotyrininkė, profesorė Jadvyga Čiurlionytė. Parodoje – jų abiejų ir jų dukrų Eglės ir Marulės nuotraukos, Jadvygai skirti eilėraščiai, įvairūs to laikotarpio  asmeniniai daiktai.
1947–1949 m. Kazys Boruta kalėjo Vilniuje, Rasų kalėjime, buvo ruošiami dokumentai tremčiai į Sibirą. Tik Jadvygos Čiurlionytės didelio rūpesčio dėka to buvo išvengta. Yra likęs pilkas, gerokai apsitrynęs popierėlis – kalinio Kazio Borutos pareiškimas lagerio viršininkui. Pareiškime kalinys pašo vienos valandos pasimatymo su žmona Jadvyga Čiurlionyte-Borutiene dienos metu, nes vakare ji turinti dirbti...
Yra keletas rašytojo paskutinių gyvenimo metų nuotraukų: savo namuose prie paveikslų (ketino įruošti paveikslų galeriją), su pypke sodelyje ar prie darbo stalo, prie jaunystės dienų draugo Vytauto Montvilos paminklo...
Šalia rašytojo asmeninių daiktų bei nuotraukų eksponuojamos ir jo knygos – nuo pirmųjų iki naujausių leidimų. 1973 m. pagal Kazio Borutos „Baltaragio malūną“ pastatytas pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“. Parodoje juodai baltose nuotraukose – keletas sustabdytų šio filmo kadrų.
Daugelyje straipsnių apie Kazį Borutą rašoma labai panašiai: ne tik gabus rašytojas, vertėjas, bet ir politinis veikėjas, nesugebėjęs prisitaikyti ir paklusti jokiai valdžiai, nusistatęs prieš bet kokią priespaudą ir diktatūrą, visuomet pasirengęs ginti skriaudžiamą ir silpnesnį žmogų. Daugelyje atsiminimų Kazys Boruta – jaunųjų rašytojų mokytojas, guodėjas, rėmėjas, „deimančiukų“ ieškotojas. O anot dukros Eglės Borutaitės Makariūnienės, jis – tiesiog puikus tėvas, geras, sąžiningas žmogus, nuoširdžiai tikėjęs, kad pasaulyje, kaip bebūtų, turi nugalėti tiesa ir gėris. Prisiminimų fragmentai – taip pat parodoje.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal