Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„NARSIAI VILNIAUS MERGELEI“

Rašytojams skirtos parodos, parengtos pasitelkus muziejaus eksponatus (nuotraukas, rankraščius, knygas, asmeninius daiktus ir pan.) – savaip interpretuoti žmonių gyvenimai. Tačiau dažnai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti: stengiantis užčiuopti esmę, atsiranda tuštumos šešėliai – susiduri su didele laiko retrospektyva arba su daug įdomesne ir sudėtingesne asmenybe nei galima atskleisti turimais eksponatais. Panaši situacija susiklostė rengiant parodą, skirtą aktorės, rašytojos, vertėjos, redaktorės Aldonos Liobytės (1915–1985) šimtmečiui. Muziejaus fonduose saugomame rašytojos rinkinyje yra keletas itin išraiškingų jaunystės nuotraukų. Gražus dvasingas veidas, artistiška natūra. Nuotraukos labai tinka parodai. Tačiau vaikystės nuotraukų, dokumentų ar kokių daiktelių beveik nėra, apskritai nieko, kas galėtų liudyti apie šeimos narius, jų santykius, papročius. Tik dar viena įdomi jaunos panelės, stovinčios tarp aukštų jurginų, nuotrauka (1934 m.). Ji – Velerio gėlyne; čia tėvas Antanas Liobis įgijo tuo metu retą gėlininko profesiją ir dirbo visą gyvenimą. Bandant atkurti vaikystę, galima kliautis tik Aldoną Liobytę pažinojusių žmonių prisiminimais. Meilutė Matjošaitytė-Lukšienė, Aldonos vaikystės, jaunystės ir viso gyvenimo draugė, prisimena: „Savininkas jį (Antaną Liobį) vertina kaip specifinio miestiško amato meistrą. Nors daugeliu atžvilgių jį supa svetima kultūrinė aplinka, nors aplink skamba žydų, lenkų ir rusų kalbos, jo šeimoje išsaugota ne tik gryna, bet ir kūrybinės gyvasties nestokojusi gimtoji kalba ir jos tartis – visa Liobių šeima kalbėjo kaip muzika, – jie liko atsparūs visoms svetimoms apnašoms...“ Prisimena jas abi gėlyne: „Aukšti aukšti įvairiaspalviai didžiažiedžiai jurginai. Tarp jų, tarsi miške, žaidžiame lėlėmis ir ... Aldutė skaito savo parašytą pasaką...“
Liobytė mokėsi dviejose aukštosiose mokyklose – Vilniuje Stepono Batoro universitete (1932–1935) studijavo lenkų kalbą ir literatūrą, o Vytauto Didžiojo universitete – lietuvių kalbą ir literatūrą (1935–1939). Iš to laiko išlikę dvi nuotraukos, darytos Kaune apie 1936–1937 m.: Aldona balta suknele, dailiais baltais bateliais stovi prie žydinčio medžio, galbūt Botanikos sode, kitoje – Aldona Liobytė ir jos vyras Vytautas Paškevičius. Abi nuotraukos sakyte sako: gyvenimas yra gražus...
Parodos stende galima pamatyti Liobytės veik 80-ies metų senumo studijų konspektus: Vinco Krėvės skaitytas lenkų literatūros istorijos paskaitas, lietuvių kalbos proseminaro užrašus bei nedidukę studentišką užrašų knygutę. Natūraliai kyla klausimas, kodėl buvo pakeista vieta ir nebaigtos studijos? Paaiškinančio dokumento, laiško, dienoraščio ar trumpo raštelio nėra, belieka remtis tik enciklopediniu teiginiu, jog Aldona Liobytė už lietuviškus vaidinimus lenkų valdžios ištremta iš Vilniaus krašto...
Taigi: Aldona Liobytė – aktorė. Parodoje žiupsnis Vilniaus krašto lietuviško teatro istorijos. Yra žinoma, jog 1936 m. lenkų okupuotame Vilniuje įsteigiamas lietuvių teatras. Įkūrėjas – Antanas Krutulys. 1939 m. Juozo Kanopkos iniciatyva pervadintas Vilniaus skrajojamuoju teatru „Vaidila“. Nuo 1941 m. šiame teatre vaidino ir Aldona Liobytė. 1945 metais „Vaidilos“ trupė buvo prijungta prie Vilniaus valstybinio dramos teatro... 1936-ieji – oficiali teatro steigimo data, tačiau viskas prasidėjo daug anksčiau. Tai liudija ne tik Liobytės „tremtis“, bet ir viena 1935 metų nuotrauka. Joje užfiksuotas Dramos valdybos narių posėdis: iš kairės sėdi aktoriai Barbora Gaidelytė, Juozas Kanopka, Aldona Liobytė, už jų stovi Aleksandras Stasiūnas ir Pranas Žemaitis. O štai 1939 metų nuotraukoje aktoriai Aldona Liobytė ir Juozas Kanopka sėdi vežime ir vyksta (tikriausiai) į gastroles... Ką jiems tada sakė važnyčiotojas – šaunus „diedulis“ su ūsais ir botagu rankoje – kas begali žinoti?...
1939–1944 m. „Vaidilos“ teatrui vadovavo minėtas aktorius ir režisierius Juozas Kanopka. Unikalus ir savotiškai įdomus eksponatas – „Vaidilos“ skrajojamojo teatro aktorės pažymėjimas, išduotas Aldonai Liobytei 1942 m., pasirašytas direktoriaus Juozo Kanopkos. Jame skliausteliuose nurodyta, jog jauna gražuolė aktorė Aldona Liobytė „deja“ ištekėjusi; gal pats direktorius taip įrašė ...
1945–1948 m. Liobytė vaidino su Gene Jasiūnaite, Lilijana Binkyte, Lidija Kupstaite, Vladu Jurkūnu, Aleksandru Kernagiu (Žemaitės „Marti“, Baltušio „Gieda gaideliai“, Čechovo „Piršlybos“). Tai atsispindi parodoje, juodai baltose nuotraukose.
Aldona Liobytė visą savo gyvenimą buvo labai arti teatro. Kaip teigė teatrologas Antanas Vengris, „Kalną nuvertė Aldona inscenizuodama su režisiere K. Kymantaite P. Cvirkos „Žemę maitintoją“ (1950 m.) ir „Meisterį ir sūnus“ (1965 m.), A. Vienuolio „Paskenduolę“ (1956 m.). Plačiai, labai garsiai ir labai ilgai skambėjo tie spektakliai pas mus ir svetur <...>.“
1941–1961 m. Aldona Liobytė – Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėja. Į lietuvių kultūrą sugrąžintos lietuvių liaudies pasakos bei įvairi tautosaka – didžiulis jos nuopelnas. Parengė ir stilizavo teminius lietuvių liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“, „Nė velnio nebijau“, o pagrindinius pasakų tipus pateikė savo sudarytoje knygoje „Gulbė karaliaus pati“. Liaudies kūrybos motyvais parašytose pasakose („Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ ir kt.) atsirado ironijos, parodijos, grotesko elementų. Vaikų dramaturgijos ir teatro istorijoje svarbios tautosaka paremtos jos dramos „Kupriukas muzikantas“, „Meškos trobelė“, „Trys negražios karalaitės“, „Kuršiukas“, „Devyniabrolė“, „Aukso obuolys“. Parašė apsakymų knygelę vaikams „Tėveli, būk mažas“, išėjo du leidiniai: 1973 m., papildytas 1983 m. Tai – „sausi“ enciklopediniai duomenys. Galima džiaugtis, jog visos rašytojos knygos saugomos mūsų muziejuje, eksponuojamos ir parodoje.
Unikali Liobytės rinkinio dalis, beje, ir gana didelė, – jos rašyti laiškai. Anot literatūrologės Solveigos Daugirdaitės, „<...> kai kurie jos laiškai <…> yra tiesiog švietimo programa“. Deja, laiškų į parodą nesudėsi, gal vos vieną kitą... Lankytojų dėmesį galėtų patraukti du smagūs ir įdomūs Lenkijoje gyvenusio poeto Juozo Kėkšto laiškai bei išmoningas ir dalykiškas grafikės Birutės Žilytės laiškas. Parodoje eksponuojamas vienas kitas rašytojos daiktas: skrynia ir kėdė iš namų Vilniuje, Mickevičiaus gatvėje, Žvėryne; jos suknelė, įdomus nežinomo liaudies menininko kūrinys – Marija su Kristumi ant kelių... Deja, į parodą daug netelpa. Į parodą neįdėsi ir nepaprasto Aldonos Liobytės gebėjimo duoti ir dalintis, rūpintis ir saugoti, mylėti ir juokauti, kovoti ir ginti... Lieka tik prisiminimai. Parodoje – dukros Gintarės Paškevičiūtės, sesers Emilijos Liobytės-Vilutienės sūnaus dailininko Mikalojaus Vilučio, Meilės Lukšienės, anūko Jonuko Korio ir kitų prisiminimų fragmentai, taip pat – laiškų ištraukos. Jie paimti iš knygos „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“. Knygą kruopščiai ir su meile parengė Liobytės bičiulė ir buvusi bendradarbė Rūta Saukienė, išleido Rašytojų sąjungos leidykla 1995 m., minint rašytojos 80-metį.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė 

Visa galerija
Atgal