Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
12
gruodžio
2018

MYKOLUI SLUCKIUI – 90

   Jubiliejinei parodai visad būdinga nuosekli retrospektyva: vaikystės, jaunystės, brandos metų bei kūrybos savitumo tyrinėjimai. Rašytojo gyvenimą raiškiausiai ir vaizdžiausiai gali atkurti fotografijos, taip pat įdomesni asmeniniai daiktai, rankraščiai, knygos. Tačiau Mykolo Sluckio atvejis nėra paprastas, jis – žydas, karo metų vaikas. Gimė Panevėžyje, neturtingo amatininko šeimoje. Tėvas – Gecelis Sluckis  – sunkiai dirbo „garbarnėje“, odų dirbtuvėje, statybose, buvo kalvis, dažnai bedarbis, mama – skalbėja. Deja, jų nuotraukų parodoje nerasime.
    Vaikystė – ypatinga: „... nuo kokių dešimties vienuolikos metų, žinojau būsiąs rašytojas. Tiesa, prieš tai žavėjausi kitomis profesijomis. Visai mažą svaigino ką tik išdirbtos odos kvapas, ypač raižomų pakinktų. Mat tėvas buvo odminys. Vėliau svajojau apie knygrišio amatą, nors tėvų svajonės mane, jaunylį, siejo su mokslais. Seno popieriaus traškesys ir klijų kvapas man lig šiol malonus... Lemiamą įtaką „kandidatams į rašytojus nuo čiulptuko“ beveik visada turi knygos. Mano atveju – mažai žinomo Jono Mackevičiaus-Nord „Peliukės Micės laiškai“. Ir kaip vaikiška ašara skaidrus Petro Cvirkos pasakojimas „Cukriniai avinėliai“. Ir netgi gležno amžiaus skaitytojams nerekomenduotina Justino Pilyponio „Kaukolė žaliame čemodane“. Aš pradėjau skaityti nežinodamas, kiek bus du plius du, nenuvestas į mokyklą. O sukrėtė – tikra to žodžio prasme – Haufo pasakos. Ne brolių Grimų, ne Anderseno (į jas pasinėriau vėliau), o Haufo. Po darbo dienos, ant kelių pasisodinęs, tėvas, pats mėgėjas skaityti, jas perpasakodavo...“ (Iš pokalbio su rašytoja Gintare Adomaityte, žurnalas „Rubinaitis“, 2005 m., Nr. 1 (33).
     Mykolas Sluckis – karo vaikas: 1941 m. birželį iš Palangos pionierių stovyklos būsimasis rašytojas evakuotas į Rusiją, užaugo vaikų namuose. Tame pačiame pokalbyje su Gintare Adomaityte jis prisimena: „Karo metus praleidau Rusijos šiaurėje, Kirovo srities Malmyžo rajone. Atvykę radome tremtinius iš Estijos. Tenai mūsų vaikų namai įsikūrė. Alkanos, žvarbios dienos, negyjančios, uodui įkandus, žaizdos, maliarija, bet ir kaimo mokykla, ir knygos (Čechovas, Kuprinas, Puškinas, Lermontovas, Šileris, Mopasanas, Dodė, Andersenas Neksė)“ Iš to laikotarpio tik viena, ne itin ryški fofokopija: lietuvių vaikų grupė su globėjais Gražininais vaikų namuose, fotografuota Kirovo srityje, Konstantinovkoje, 1943  m.
   Kalbėdamas viešai rašytojas dažnai nutylėdavo, jog, grįžęs į Lietuvą 1944 m., neberado tėvų ir brolio. Jie, kaip ir daugelis žydų, buvo nužudyti... Išliko tik jis ir jaunesnė sesuo. Tai, be abejo, sunki ir skaudi tema.
    Grįžęs gyveno Vilniuje. 1951 m. Vilniaus universitete baigė rusų filologiją. Dirbo žurnalo „Žvaigždutė“ redaktoriumi, vėliau buvo Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas, valdybos sekretorius. Tą laikotarpį mena raiškios portretinės nuotraukos. Fotografavosi su jaunystės draugais, universiteto  literatais ir rašytojais: E. Mieželaičiu, A. Baltakiu, J. Macevičiumi, J. Avyžiumi, V. Šimkumi, V. Rudoku, M. Martinaičiu. Nemaža kelionių nuotraukų: M. Sluckis fotografuojasi Maskvoje, Berlyne, Niujorke, Bombėjuje, Prahoje, Kelne...
     1948 m. išleidžiama  pirmoji M. Sluckio knyga „Aš vėl matau vėliavą“, pirmasis romanas „Geri namai“ – 1955 m. Tai visais atžvilgiais autobiografiniai kūriniai, kaip ir jautrios, subtilios vaikystės dienų novelės knygelėje „Kaip sudužo saulė“ (1957). Šias ir kitas knygas – jį išgarsinusius romanus „Laiptai į dangų“, „Adomo obuolys“, „Kelionė į kalnus ir atgal“, „Uostas mano – neramus“, „Saulė vakarop”, „Medžliepis“, „Išsipildymas ne pagal Joaną“, taip pat apsakymų ir novelių rinkinius (kai kurie jų greitai gali tapti bibliografine retenybe) – galima pamatyti parodoje. 
  Parodoje rasite garsių Lietuvos fotomenininkų – R. Rakausko, O Pajedaitės, A. Sutkaus, A. Žižiūno, Z. Baltrušio – darytų nuotraukų. Jie yra fotografavę Sluckį vieną, su žmona Regina, dukra Snieguole, su anūkėle Dovaine, žentu Vitu Žemguliu. Tai meniškos, ilgai išliekančios, turinčios vertę nuotraukos.
    Paroda „…iš praeities į dabartį, iš dabarties į praeitį...“, skirta prozininko Mykolo Sluckio devyniasdešimtmečiui. Ji nedidelė, tačiau apima veik visus pačius svarbiausius rašytojo gyvenimo momentus.
Paroda veiks iki ateinančių metų pradžios. Kviečiame apsilankyti.

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė.
Zenono Baltrušio nuotraukos.

Visa galerija
Atgal