Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
26
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„...ir duosiu jai vardą SUTEMA...“

Kviečiame aplankyti Liūnei Sutemai (Zinaidai Nagytei-Katliškienei, 1927–2013) skirtą parodėlę, kurią parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė.


Šiais „bežemių kartos“ poetės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Liūnės Sutemos (tikr. – Zinaida Nagytė-Katiliškienė, 1927–2013) žodžiais pavadinta Maironio lietuvių literatūros muziejaus ekspozicinėje salėje jos atminimui atidaryta paroda. Prieš keletą metų, žvarbią sausio 17 dieną, ji iškeliavo pas savo artimuosius...
„Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą SUTEMA, / ir ji bus nepriklausoma / nuo dangaus ir žemės, / neperkama, neparduodama, / ir ne pasaka – kai Didysis Magas / ranka debesį palies, upelė Liūnė sroventi pradės, / Nusinešdama visus paskendusius – / emigruosiu į šalį, / kuri vienąkart bus...“
Šių eilučių autorė iš poetės tėvų buvusių namų Lemonte, Čikagos priemiestyje, parvežė į Lietuvą jos ir jos vyro rašytojo Mariaus Katiliškio archyvinį palikimą. Parodoje tarsi atkuriama jos namų autentiška aplinka: čia gyventa, kurta, svajota, mylėta, tikėta gyvenimo „pasaka“... Iš čia išėjo jos artimieji ir ji pati...
Eksponuojamas subtiliausias namų fragmentas – kūrybinė poetės erdvė: grakštus, elegantiškas raudonmedžio stalas su rašomąja mašinėle ir joje, rodos, ką tik išspausdintu eilėraščiu. Ant stalo stovi jos mėgta lempa-katė, akinukai, vazelė, kurioje puikuojasi subtilūs karoliai... Šalia memorialinių daiktų paskleisti paskutinės knygos „Tebūnie“ mašinraščio lapai su korektūra ir guli vardinis jos tušinukas. Supamojoje kėdėje į lankytojus žvilgčioja lėlė Morta – poetės tetos prototipas... Ant atlošo užmesta Z. Nagytės-Katiliškienės pačios nerta balta skraistė. Svarbiu parodos akcentu tampa metų pradžioje gautas artimo draugo ir dukters Agnytės krikštatėvio dailininko Vytauto Igno tapytas Liūnės Sutemos portretas, buvęs jos namuose. Paveikslą persiuntė Mariaus Katiliškio dukterėčia Dalia ir jos vyras Liudas Šlenys. Šis memorialinis kampelis praskleidžia skraistę į poetės paslaptimi apgaubtą pasaulį.
Zinaida Nagytė gimė 1927 metais Mažeikiuose, tačiau savo gimtaisiais namais laikė tėvo Augustino ir jo sesers Mortos tėviškę Buknaičius. 1944 metais, kartu su senele Emilija, motina Antanina ir tėvu Augustinu, antrosios sovietų okupacijos buvo išstumti iš Lietuvos. Broliai Henrikas ir Martynas Nagiai pasitraukė anksčiau. Septyniolikmetė išvyko iš Lietuvos nešina Jono Kossu-Aleksandravičiaus ir Marijos Rilkės poezijos tomeliais. Vokietijoje Z. Nagytė baigė vokiečių gimnaziją, studijavo Insbruke, Freiburge. 1949 metais atvykusi į Ameriką gyveno Maino valstijoje, o tų pačių metų pabaigoje Niujorke ištekėjo už rašytojo Mariaus Katiliškio, vėliau persikėlė į Čikagą. Lemonte M. Katiliškis pasistatė namą, čia pat šalimais įsikūrė ir Zinos tėvai. Katiliškiai augino du vaikus: Sauliuką ir Agnytę. Likimo Laumės, sergėjusios ir globojusios ją, švelniai vedusios per gyvenimą, Amerikos žemėje apleido. Jos daliai teko vienas po kito sunkūs kirčiai: tėvų ir brolių dvynių mirtys, skausminga vyro liga ir mirtis, staigus dukters ir neįgalaus sūnaus praradimas. Dukters vaikai Marius ir Erikas tapo Zinos džiaugsmu, sušildė jos žvarbią vienatvę.
Pirmieji eilėraščiai parašyti 1941 metais Kėdainiuose. Vokietijoje, pasirinkusi Liūnės Sutemos slapyvardį, padėjo lygybės ženklą tarp kūrybos ir gyvenimo: „Gimdau eilėraščius tam, kad gyvenčiau...“ Kartu su artimu draugu, poetu Algimantu Mackumi tapo „bežemių“, „neornamentuotos kalbos“ generacijos kūrėjais. Jie neturėjo tiesioginio ryšio su nepriklausomos Lietuvos kultūros tradicijomis, jų intelektualinis brendimas ir savo literatūrinio kelio suradimas vyko jau visiškai svetimoje kultūrinėje erdvėje. Liūnė Sutema brandino savo erdvę, kūrė savitą lietuvišką žodį.
Liūnės Sutemos kūrybinis palikimas – septynios poezijos knygos bei dvi rinktinės. Čikagoje išėjo „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955); „Nebėra nieko svetimo“ (1962); „Bevardė šalis“ (1966); „Badmetis“ (1972), už kurią paskirta Vinco Krėvės vardo literatūrinė premija; „Vendeta“ (1981), už kurią paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija; „Graffiti“ (1993), už kurią paskirta JAV Lietuvių Bendruomenės literatūros premija; „Poezijos rinktinė“ (1992). Rinktinė „Sugrįžau“ (2009) ir knyga „Tebūnie“ (2006), už kurią paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, išleistos Lietuvoje. Lietuvių spaudoje, leistoje Vokietijoje ir Amerikoje: Žiburiuose, Margutyje, Metmenyse, Naujienose, Nepriklausomoje Lietuvoje, Dirvoj, Užuolankoje – paskelbė straipsnių literatūros, dailės temomis, rašė recenzijas apie vokiečių kūrybą, publikavo vertimus iš vokiečių ir latvių kalbų.
Poetės eilėraščiai pakeitė lietuvių literatūroje susiformavusį požiūrį į jausmingą, sentimentalų moters kūrėjos pasaulio suvokimą. Poezijos ašimi tapo metafizinė moters kūrėjos likimo problema. Moters, praradusios gimtąją žemę ir jos besiilginčios; moters, svetimoje žemėje saugančios, branginančios, puoselėjančios atsineštą lietuvišką žodį; moters, trokštančios švelnios meilės, jaukumo, žmogiškos šilumos, paprasto saugumo, t. y. viso to, kas užtikrintų ir įprasmintų egzistenciją. Ypatingą reikšmę poetė teikė eilėraščio estetikai, grožio sampratai, kurios jai buvo neatsiejamos nuo žmogiškų moralės normų. Ypač reikšminga tapo biblijinė tematika, simbolika.Tai buvo daugiau nei tikėjimo esmė. Verlibru besiliejančiuose dienoraščio, užrašų, laiško, sapno forma eilėraščiuose meistriškai įpynė meno, muzikos elementus, suformuodama savitą, unikalų stilių. Ji savo kūrybą iš dalies siejo su Aukščiausiojo valia: „Kai aš rašau, man atrodo, kad ne aš rašau. Jis sako, kad jis rašo, o aš tik užrašau. Aš niekad negalvoju, kad man dabar reikia rašyti. Aš tiesiog jaučiu.“
Knyga „Tebūnie“ tapo išskirtinė lietuvių moterų kūrybiniame pasaulyje. Šioje knygoje, apgaubtoje paslaptingos mistikos skraiste, įkūnytas ne tik jos pačios, bet ir daugelio moterų praradimų, netekčių skausmas. Kalbėdama apie mirtį, ji iškėlė gyvenimą virš trumpalaikiškumo ir net pačios mirties, pateikė naują žmogaus išgyvenimų suvokimą. Per kūrybos žodį, per jo santykį su aplinka kūrė naują erdvę, naują žemyną. Liūnė Sutema yra ne tik pašauktoji – apdovanotoji žodžio jėga, bet ir iš pašauktųjų išrinktoji, kuriai lietuvių literatūros istorijoje, moterų kūrėjų gretose, tenka išskirtinė vieta. Jos poezija savita, kerinti švytinčiu paprastumu. Apie tokius kūrėjus sakoma: gimė „mūzos paženklinti“.  Kūrėja iki paskutinių dienų puoselėjo lietuvišką žodį. Tie, kam Dievo duota pajusti žodžio magišką galią, bus užburti ir metafizinės būties plukdomi į pulsuojančią  Liūnės Sutemos poezijos šalį.   
„Pašaukite mane atspėję vardą, / ir aš žiemosiu jumyse, / Saulės Medžio šak­nis glausdama – / ir aš pavasarėsiu jumyse / Saulės Medžio lapus skleisdama – / būsiu tyli, nematoma, – / tik atspėkite vardą / ir priimkit mane.“
Ilgai vaikščiojusi klaidžiais „pelkių, dykumų, kalnų keliais“, poetė sugrįžo į savo gimtąją žemę, pasakų namus. Jau iš Anapus žvelgdama į mus kartoja: „Tebūnie...“

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė,
Deimantės Cibulskienės nuotraukos

Visa galerija
Atgal