Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

LEONIDAS JACINEVIČIUS (1944–1995)

„Skambiai būtų pasakyta, jog mane kaip asmenybę ir rašytoją suformavo gimtasis miestas Kaunas, tačiau vis suabejodavau, ar tai nebus gražus melas. Pradėjęs gilintis į vaikystės prisiminimus supratau, įsitikinau, jog tai joks melas, o plika tiesa, kurios nėra ko gėdytis, nors kaimiškojo kilimo rašėjų akimis žvelgiant, – gimti Kaune – vos ne mirtina nuodėmė, kažkokia gėdos žymė kaktoje...“
Štai šia daug sakančia pastraipa savo prisiminimus pradeda prozininkas ir dramaturgas Leonidas Jacinevičius (1944–1995), kurio 70-metį šiais metais būtume šventę. Trumpai, bet intensyviai kūręs ir gyvenęs L. Jacinevičius, spėjo išleisti 11 savo novelių, apysakų, romanų ir pjesių knygų. Literatūros kritikė hab. dr. Jūratė Sprindytė taip apibūdina L. Jacinevičiaus kūrybos ypatumus: „Miestietiškojo mentaliteto reiškėjas prozoje, analizuojantis maištaujančio jaunuolio ir besiblaškančio intelektualo situaciją 7–9-ojo dešimtmečių slogutyje. Svarstoma kartos, gimusios „ant betono“, šaknų problema, nerimo ir įtampos šaltiniai, pasaulėjautoje vyraujantis reliatyvumo pojūtis.“ Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad ir šiandien daugelis 60-mečių kartos atstovų puikiai atsimena 1968 metais išleistą L. Jacinevičiaus apysaką „Rūgštynių laukas“, kuri kartu su Vytauto Bubnio „Arberonu“ ir Mykolo Sluckio „Uostas mano – neramus“ buvo labai populiarūs tuometinio jaunimo tarpe. Šie kūriniai tapo savotiškais garsiojo Džeromo Selindžerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ ekvivalentais lietuvių literatūroje. Beje, „Rūgštynių laukas“ buvo išverstas į vokiečių, vengrų, lenkų, slovakų ir latvių kalbas. Pagal šią apysaką 1973 m. Lietuvos kino studija pastatė meninį filmą „Kur iškeliauja pasakos“. Net patį L. Jacinevičių nustebino netikėta apysakos sėkmė: „Pamenu, skaitydamas tuometines panegirikas apysakos adresu, jaučiausi lyg apsvaigęs, ar mažų mažiausiai suklastojęs atestatą. Bet atestatas buvo atspausdintas Karolio Požėlos spaustuvėje, pagarsintas tarp skaitytojų, pripažintas tikru.“
Kitas platesnio atgarsio susilaukęs L. Jacinevičiaus kūrinys buvo psichologinis romanas „Arbata penktą valandą ryto“ (1979 m.), kurio veikėjai blaškosi tarp bohemos, kūrybos ir kasdienybės rutinos ir nieko negali pakeisti ar tai dėl vidinių jėgų stygiaus, ar nematydami perspektyvos gilios stagnacijos apimtoje „brandaus socializmo“ epochoje. Kartu su rašytoju Sauliumi Šalteniu ir kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi L. Jacinevičius parašė ir garsiąją pjesę-miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“, kuri Vilniaus Jaunimo teatro repertuare išsilaikė nuo 1976 m. iki 1983 metų.
Kūrybinį darbą L. Jacinevičius sėkmingai derino su darbu „Komjaunimo tiesos“, „Nemuno“, „Pergalės“, „Literatūros ir meno“ redakcijose, o 1988 metais buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu.
Tačiau, kur bebūtų, kuo beužsiimtų L. Jacinevičius visada rasdavo laiko atsigręžti į vaikystę ir gimtąjį miestą Kauną: „Pasaulis buvo mažas ir gražus: trumpa Vaičaičio gatvė, panirusi į senų kaštonų verdenę, „savi“ ir svetimi kiemai, sodeliai, sandėliukai, daržai su ridikų ir morkų lysvėmis, braidymas basomis po balas palijus. Už Vaičaičio gatvės, ranka pasiekiamas, driekėsi paslaptingas ir neaprėpiamas vaiko akims Ąžuolynas, su svaiginančiais Girstupio skardžiais, su neasfaltuotais takais, kurie rudenį būdavo barstyte nubarstyti gilėmis, ir jos maloniai kutendavo padus, kai vakarop gerokai įšildavo saulėje.“

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas

Visa galerija
Atgal