Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
birželio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

LEONARDUI ANDRIEKUI – 100

Virtualioje parodoje, skirtoje kunigo, poeto, teologijos mokslų daktaro Kazimiero Leonardo Andriekaus OFM 100-osioms gimimo metinėms, pirmą kartą skelbiama nauja, originali medžiaga, paskolinta Mažųjų brolių ordino OFM. Dėkojame J. E. Vyskupui Linui Vodopjanovui už leidimą skelbti perduotas nuotraukas, dokumentus, rankraščius. Dėkojame poeto dukterėčiai Jovitai Petrikienei, kuri padovanojo muziejui retas nuotraukas, laiškus. Ši medžiaga svariai papildė muziejus fonduose jau turimą negausu, bet vertingą Tėvo L. Andriekaus archyvą.
Per archyvalijas – laiko ženklus, išryškėja K. Andriekaus kūrybiniai ir gyvenimo keliai. Kazimieras Andriekus gimė 1914 m. liepos 15 d. Barstyčių kaime, Žemaitijoje, mokėsi Sėdoje, Skuode, Kretingoje. Pasirinkęs kunigo kelią, įstojo į Mažųjų brolių ordiną OFM, pasirinko Leonardo vardą. Studijavo Austrijoje, Italijoje, įgydamas teologijos mokslų daktaro laipsnį. Parodoje skelbiami dokumentai: L. Andriekaus gimimo metrikų išrašas iš Barstyčių bažnyčios knygos, Kretingos pranciškonų gimnazijos pažangumo pažyma, įvairūs asmens tapatybės liudijimai, Romos Popiežiškojo Šv. Antano universiteto studijų knygelės. Itin gražūs diplomai byloja apie studijų apvainikavimą.
Karo metais svetur atsidūrę pranciškonai jau negalėjo sugrįžti į pavergtą Lietuvą. 1946 m. L. Andriekus ordino vadovybės buvo perkeltas į Ameriką stiprinti pranciškonų vienuolijos gretas. Svetimoje žemėje dirbo sielovadinį pastoracinį darbą. Darbo netrūko: vedė rekolekcijas, aukojo šv. Mišias, kaip misionierius lankėsi įvairiose Amerikos vietovėse. Kunigo pareigos reikalavo atidos, atsakomybės, begalinės dvasinės ramybės, aukos. Tėvas Leonardas kruopščiai atliko visas jam patikėtas pareigas: nuo 1958 m. (su pertraukomis) buvo Bruklino lietuvių pranciškonų vienuolyno vyresniuoju; 1964–1969 m. – lietuvių pranciškonų provincijolas, Šv. Antano gimnazijos rektorius; 1973–1976 m. – Kenebunkporto vienuolyno  vyresnysis, 1973–1980 m.  pranciškonų vasarvietės Kenebunkporte vedėjas. Laiške A. Vaičiulaičiui rašė: „Mielas Antanai, aš kartais po keturias, po penkias dienas savaitėje nebūnu namie ir negaliu akimirksniu atsakyti į Jūsų laiškus. Taip važinėtis verčia vienuolyno reikalai. Tenka ieškoti aukų, nes reikia išlaikyti septynetą žmonių (brolių), kurie dirba spaustuvėje. Kitaip ji susmuktų. T. Viktorui buvo lengviau, jo laikais čia gyveno du kunigai daugiau, kaip dabar. Pajamos už bažnytinius patarnavimus buvo didesnės. Be to, jo laikais nereikėjo taisyti namų. Dabar, po ilgesnio laiko visi trys pastatai šaukiasi taisomi. Važinėju pas dosnesnius žmones tiesiog paduriais. Kitos išeities nėra.“ (1959 12 02).
L. Andriekaus širdyje spurdėjo begalinė meilė artimui, visomis išgalėmis rėmė 1944 m. Vokietijoje atsidūrusius tėvynainius, rūpinosi jųjų atvykimu į JAV. Laiške, gimnazijos bendramoksliui P. Jurkui rašė: „Man rūpi vienas svarbus dalykas, būtent, Jūsų ateitis. Negerėjant Europos padėčiai ir Amerikai ruošiantis priimti naują, tremtiniams palankų įstatymą, šiandieną visi tremtiniai yra susirūpinę emigracija. Bent iki šiol vyrauja nuomonė, kad tam tikslui patogiausia vieta yra Jungtinės Valstybės, todėl reikia tikėtis, kad ilgiau negalint grįžti į Lietuvą, čia koncentruosis mūsų kultūrinis ir tautinis veikimas. Jeigu atėjus galutinei emigracijos valandai norėtum čia atvykti, aš visa širdim padėčiau.“ (Iš L. Andriekaus laiško Greene, 1948 06 01). Norėdamas apsaugoti meno žmonės nuo gyvenimo audrų, daugeliui jų rašė laiškus, siuntė maistą, drabužius, pinigus. Laiškai atveria jo mielaširdingą, gailesčiu ir rūpesčiu dėl artimo perpildytą sielą. Laiške A. Nykai-Niliūnui rašė: „Iš tikrųjų aš jaučiuosi laimingas, bent kiek galėdamas Jums padėti. Ta pačia proga prisipažinsiu, jog gerai suprantu, kad tie maisto trupinėliai arba drabužiai, kuriuos mes čia siunčiame savo broliams tremty, žvelgiant į jų didelį vargą, yra tik lašas jūroje, bet kadangi jie lydimi širdies, atėję įneša šviesos spindulėlį tamsion tremtinio buitin, atvirai pasakysiu, kad kai kam sunku būtų susilaikyti jų nesiuntus. (L. Andriekaus laiško A. Nykai-Niliūnui, 1948 02 19)
Tėvo Leonardo dėka į Ameriką su darbą ir išlaikymą garantuojančiais iškvietimais (afidevitais) atvyko rašytojas Paulius Jurkus, žemininkai – Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka–Niliūnas, bežemė Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė) bei kiti meno žmonės.
Pranciškonai puoselėjo lietuvybę: steigė gimnazijas, spaustuves, leido spaudą. Tėvas Leonardas buvo paskirtas redaguoti žurnalą „Šv. Pranciškaus varpelis“; perėmė perkelto iš Vokietijos į Ameriką žurnalo „Aidai“ leidybą, tapo jo techniniu redaktorium. Nuo 1949 m. iki 1992-ųjų, iki kol žurnalas ėjo Amerikoje, buvo jo rūpestingu globėju: techniniu redaktorium, įvairių skyrių vadovu, redaktorium bei leidėju. „Pirmiausiai apie medžiagą. Ją lasinėju, kaip įmanydamas. <...> Esu prašęs studentų sąjungos valdybą parašyti straipsnį apie sąjungą bei jos veiklą ir apie laikraštį „Lituana“. Tai padaryti pasižadėta tvirtai. Taigi visuomeniniam skyriui bus medžiagos. Dabar bandysiu prašyti gerų žmonių, kad parašytų apie dainų šventę, apie kultūros kongresą, ir apie Mocartą. Tai bus Vasyliūnas, Girnius, Jeronimas Kačinskas arba Marijošius. Be to, kalbinu Puziną ir Girnių dėl pažadėtų paskaitų parengimo. Jos turėtų būti, manau, gegužės mėnesiui. Jonynas parašys dar šiam numeriui apie Viesulą. Jo darbais teks ir iliustruoti. Kiaulėną atidėsim. Be to, Nyka rašo apie Valešką. Aistis duos kovo mėn. visuomeniniam skyriui. Jūs savo ruožtu kalbinkite, ką išmanote, kad rašytų. Per daug nebus.“ (Iš L. Andriekaus laiško A. Vaičiulaičiui, 1956 02 15)
1992 metais, L. Andriekaus rūpesčiu, žurnalas perkeltas į Lietuvą, sujungtas su „Naujuoju Židiniu“ ir gyvuoja iki šių dienų. Tai – unikalus faktas Lietuvos kultūros istorijoje.
L. Andriekus buvo meno ir kultūros žmogus, turėjo retų organizacinių gebėjimų: vadovavo įsteigtam „Židinio“ centrui, kuriame buvo įkurta Adomo Galdiko dailės galerija, jame  vyko parodos, renginiai, minėjimai, koncertai. Įstojęs į Lietuvių rašytojų draugiją, jis buvo išrinktas ir šios organizacijos pirmininku. Dešimtmetį vadovavo LRD. Rūpinosi ne tik naujų knygų leidyba, premijų įsteigimu, geriausių knygų premijavimu, naujų narių pritraukimu, bet ir siekė per LRD kalbėti pasauliui apie pavergtą Lietuvą. „Valdyba vykdė savo ryžtą – kelti viešumon Draugiją kaip pagrindinį kultūrinį veiksnį tremty ir jai visur tinkamai atstovauti. Nebuvo žymesnio lietuvių suvažiavimo, kur asmeniškai arba raštu nebūtume dalyvavę. Nevengėme atvirai pasisakyti ir svarbiais tautos reikalais. Rašytojų Draugijos vardu buvo pasiųsti memorandumai Australijos ir Naujosios Zelandijos ministeriams pirmininkams, protestuojant dėl Lietuvos de jure pripažinimo Rusijai.“ (Pirmininko laiškas LRD nariams, 1975 m. sausio 1 d.).
L. Andriekaus širdyje degė meilė Dievui, artimui. Neabejingas jis buvo ir pasaulio grožiui: gamtai, muzikai, dailei, literatūrai. Kolekcionavo meno darbus. Sieloje brendęs kūrybinis žodis jau Italijoje veržėsi į dienos šviesą. Ten ir parašė pirmuosius eilėraščius. Debiutavo Amerikoje, išleisdamas rinkinį „Atviros marios“ (1955 m.). Skaidri, religinė nuotaika dar gilesnė ir plačiau aprėpianti antrajame rinkinyje „Saulė kryžiuose“ (1960 m.), kuris laimėjo LRD premiją ir gerokai skiriasi ne vien savo forma, bet ir tematika. Trečiasis rinkinys – „Naktigonė“ (1963 m.), vėliau pasirodė „Po Dievo antspaudais“ (1969 m.),  „Už vasaros vartų“ (1976 m.), „Atmink mane, Rūpintojėli“ (1985 m.). Anglų kalba išleisti du rinkiniai: „Amens in Amber“ (1968 m.) ir „Eternal Dream“ (1980 m.). 1986 m. Ateitininkų federacija paskelbė religinės poezijos konkursą, skirtą Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, kurį L. Andriekus laimėjo gaudamas premiją už eilėraščių rinkinį (rankraštyje) „Balsai iš anapus“. Lietuvoje 1992 m. išleista jo eilėraščių rinktinė „Pasilikau tik dangų mėlyną“. Apie šią knygą autorius prasitars – „tai mano sielos enciklopedija“.
Laiko ženklai – archyvalijos, surinkti į visumą, atveria dar nežinoma Kazimiero Leonardo Andriekaus OFM gyvenimo ir kūrybos kelią.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė

Visa galerija
Atgal